Michael Ondaatje "Divisadero", arba Likimų dėlionė

Praėjo maždaug savaitėlė po Michaelio Ondaatje romano "Divisadero" skaitymo, ir nelabai kas beliko galvoje iš šios knygos.

Nebuvo blogai: skaityti buvo visai smagu, tas M. Ondaatje pintas perpintas stilius gana įdomus. Tai istorija apie tris našlaičius, jų likimus, persipynusius su kitų žmonių, kuriems juos teko sutikti, likimais. Tai graudus pasakojimas: apie žlugdančią praeitį, apie neaiškią ateitį, apie nepasiekiamas svajones.

Atmintis, praeities atbalsis plačiai atkelia vartus. Mes galime užbėgti laikui už akių. Naktimis mums neduos ramybės anų dienų atkarpa ar veikiau įvykis, kaip neduoda ramybės nepažįstamo žmogaus žodžiai. Išgirdusi plazdant vėliavą, išvydusi jos spalvas, prisimenu Pentalumą užgriuvusią pūgą. Panašiai, lankstydami žemėlapį, atsiduriame visiškai kitoje geografinėje platumoje. Žodžiu, visur mane lydi Kupo, sesers, tėčio gyvenimo akimirkos (visur aš piešiu jų portretus), o ir jie tikriausiai, nors ir kur būtų, galvoja, kur esu pradingusi. Nežinia. Trokštame to, ko neturime, ir to, kas mus sieja.

Bet perskaičius nekilo jokių minčių, jokių apmąstymų, pribloškiančių jausmų, tik gražių vaizdų ir likimų dėlionė. Siužetas yra, o štai temos - jokios. Trūksta tirštų klijų, kurie rištų atskirus vaizdus - tas dėlionės dalis.

Ir nors buvo gražu, bet man labiau patinka verčiančios pamąstyti knygos.

Mano įvertinimas: 3/5 

Leidykla: "Tyto alba"

Leidimo metai: 2009

Originalo metai: 2007

Originalo pavadinimas: "Divisadero"

Puslapių: 301

Knyga: iš knygyno

Kainavo: 15 Lt