Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito", arba Kaip tapti laimingam?

Laurento Gounelle romanas "Dievas visada keliauja incognito" - vidutiniškas skaitinys, nors liaupsių anotacijoje jam ir negailima.

Tai - vieno žmogaus pasikeitimo istorija. Iš užguito, nelaimingo, ant savižudybės krašto stovinčio jauno vyro - į sėkmingą, drąsų verslininką.

Ir sakyčiau, kad tai net nelabai romanas, o pamokymų vadovas. Patarimai, kaip sustiprinti savigarbą, pratimai, kaip tapti drąsesniam, netgi kaip mesti rūkyti. Labai panašu į vieną tų knygų su stebuklingais receptais: kaip tapti laimingam?

- Ir... kodėl žmonės tampa aukomis? 
- Tai sudėtinga. Priežasčių gali būti keletas, bet svarbiausia iš jų, be abejo, - savigarbos stoka. Jei žmogus nepakankamai suvokia savo vertę, sielos gelmėse jis turi silpną vietą, ir kai kurie nedorėliai ją kaipmat aptinka. Jiems belieka spustelėti ten, kur skauda.

Meninės vertės mažai, tačiau patarimai neblogi, tarsi rašytojas būtų turėjęs psichologinių žinių, apie ką jis ir užsimena anotacijoje. Ypač tiktų norintiems pasikeisti. Drąsiems ir sėkmingiems skaityti nerekomenduoju, o jei jaučiate, kad gyvenimas šiek tiek slysta iš po kojų, galite ir paskaityti. Beveik tikiu, kad įmanoma čia rasti kokį vertingą patarimą, nors kaip romanas tai visiškas bevertis.

Mano įvertinimas: 2/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2013
Originalo metai: 2010
Puslapių: 358
Knyga: pasiskolinta
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.