Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Edgar Hilsenrath "Nacis kirpėjas", arba Puiki maskuotė

"Aš esu Maksas Šulcas... Icikas Finkelšteinas gyveno gretimame name." Taip pradeda savo romaną "Nacis kirpėjas" Edgaras Hilsenrathas ir toliau rašo apie žydų genocidą vykdžiusio vokiečio virsmą žydu.

Romanas primena Sruogos "Dievų mišką", kur žiaurumai taip iškreipia realybę, kad nebeaišku, kur tikrovė, o kur kliedesiai.

Maksas Šulcas, vokietis, nacis, arijus, pavagia savo vaikystės draugo žydo Iciko tapatybę, kai jam po karo tenka slapstytis nuo teisingumo.

Po karo daugelis nacių bandė slapstytis kas kaip gali: vieni, pakeitę pavardes, bandė gyventi normalų gyvenimą Vokietijoje, kiti bėgo iš šalies į įvairiausius kraštus, ypač mėgiama buvo Lotynų Amerika. E. Hilsenratho pasiūlytas scenarijus pribloškia išradingumu ir įžūlumu - nacis slepiasi tarp žydų. Pakeičia pavardę, atlieka apipjaustymą, mokosi religinių dogmų, net iškeliauja į Izraelį, tampa gerbiamu visuomenės nariu.

Tačiau, kad ir kaip įžūliai skambėtų šis planas, po juodu humoru ir grotesku slepiasi kai kas kita: II pasaulio karo baisumai ir nacių žiaurumas, dažnai svetimas net patiems naciams.

"Ar žinote, kaip viename miškelyje sušaudoma 30 000 žydų? Ir ar žinote, ką tai reiškia nerūkančiam žmogui? Tenai aš išmokau rūkyti."

Knyga parašyta žydų kilmės rašytojo, paties patyrusio koncentracijos stovyklų baisumus, tačiau 8 dešimtmečio pradžioje ją pabijota leisti Vokietijoje, mat baimintasi sulaukti kaltinimų antisemitizmu. Todėl romanas pirmiausia pasirodė JAV, ir tik po kelerių metų - Vokietijoje.

Tai tikrai viena įsimintiniausių pernai skaitytų mano knygų, nesakau, kad geriausia, bet ji tikrai įsirėžė giliai į smegenis.

Mano įvertinimas: 4/5 

Leidykla: LRS leidykla
Leidimo metai: 2013
Originalo metai: 1971
Puslapių: 438
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.