Prisipažįstu - į lietuvių literatūrą vis dar žiūriu skeptiškai. Kai man pasiūlė paskaityti Rūtos Mataitytės romaną "Gunda", atsakiau - taip, žinoma, tačiau pagalvojau - nu pabandom (su potekste: o gal neverta?). Stereotipai išsisklaidė, knygą perskaičiau per dieną. Ir turbūt išradau vaistą lietuvių rašytojams: jie rašo gerai, tačiau jiems reikia išvykti iš Lietuvos, keliauti, kad turėtų apie ką rašyti. Išlipti iš katilo, kuriame verda savo sultyse.
R. Mataitytė - vertėja iš norvegų kalbos, jau ilgą laiką gyvenanti Norvegijoje. Gunda - studentė, laikinai atvykstanti studijuoti į Oslą, liekanti čia ilgam, ieškanti savo kelio ir galiausiai surandanti savo pašaukimą - vertėjos darbą. Geriausi kūriniai turbūt gimsta iš asmeninės patirties, ar ne?
Imu dar garsiau kūkčioti, net pati save gąsdinu. Norėčiau tik gulėti ir bliauti, kol savęs nebegirdėsiu ir nebejausiu, kol sustingsiu ir būsiu nunešta į jūrą kaip nuo nežinomo kranto išskalautas baslys, neberandantis kelio namo ir nežinantis, koks jo kelionės tikslas.
Tekstas gyvas, jautrus, kaip atvira žaizda - ieškančio savo vietos žmogaus tekstas. Yra ir meilės. Yra net ir trileriškų įvykių, bet jie pasakojami taip paprastai ir natūraliai įsipina į tekstą - maždaug: a, jo, vos nenumiriau, bet nieko tokio.
Yra keletas spragų siužete - pora kažinkaip nesklandžiai į tekstą įsipaišiusių scenų, net pora klausimų liko. Dar šiek tiek užkliuvo tai, kad minčių srautas labai intensyvus ir akcentai, kurie turėtų būti išryškinti, kažkaip pasimeta tekste. Čia koją pakišo arba tai, kad taip greitai šią knygą surijau, arba rašytojos šokinėjimas per laikus, saikingas chronologijos nepaisymas - jo nedaug, bet kartais autorė įsiterpia iš "anapus" - jau po įvykio, numeta porą užuominų ir pradeda pasakoti tą įvykį iš pradžių.
Romanas sukonstruotas iš istorijų (Istorija šaltyje, Istorija apie princo drabužius, Istorija po pirmojo atlyginimo) - štai ir paaiškėja viršelio apipavidalinimas. Beje, puikus viršelis - progresuojate, lietuviškų knygų viršelių kūrėjai?
Romano istorijos - tai pačios herojės ir jos sutiktų žmonių istorijos, vertėjos darbo atspindžiai iš teismų, kalėjimų ir avarijų vietų. Pasirodė per maža tų svetimų istorijų - vertėjos darbo užkulisių. Tos istorijos vos užgriebtos, nekonkrečios. Viena vertus, man jų norėjosi daugiau, konkretesnių, aiškesnių. Kita vertus, pati rašytoja rašo:
Vertėjas yra vamzdis, kuriuo teka žodžiai: įteka viena kalba, o išteka kita... Turime būti nepastebimi. Kuo mažiau vertėjas matomas, tuo jis geresnis. Vertėjas neturi savo nuomonės, neturi ilgalaikės atminties, neturi savo balso, savo jausmų, savo minčių. Mes – nulis, niekas, mūsų nėra. Kalba, kalba, kalba – vienintelis vertėjo turtas... Tesame mažytė jungtis, padedanti dviem kalboms rasti vienai kitą.
Todėl teisinga, kad tos istorijos nepasakojamos su visomis smulkmenomis. Beje, puiki citata, ar taip nemanot? Turbūt geriausias vertėjo darbo apibūdinimas, kokį esu girdėjusi. Reikia atsiminti. Kai klaus, kuo užsiimi, sakysiu: "Esu vamzdis, mano vienintelis turtas - kalba...".
Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 342
Komentarai
Rašyti komentarą