Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Ryškus Kinijos paveikslas: visiškai skirtingi žmonės, kultūra, tradicijos. Kartais ne visai protu suvokiamos ar net žiaurokos. Pavyzdžiui, net atvirai rodoma kinų panieka baltiesiems, prasčiokiškas elgesys ar savitas higienos supratimas. 

Kartais knyga atrodo sausoka, bet ką jau čia padarysi. Taip savo kelionių knygą nusprendė rašyti pati autorė. Tai nėra dvasinio kelio paieškų aprašymas a la Indija. Tai, sakyčiau, studija-kelionių knyga apie šalį, paremta faktais ir skaičiais, istoriniais duomenimis, gausiai iliustruota pačios autorės darytomis nuotraukomis.

Nors, mano manymu, dar pora asmeniškų, emocingų intarpų prie jau esančių knygos pagadinę nebūtų. Tačiau suprantu rašytoją - per šešerius metus tų emocijų buvę tiek, kad visko ir nesutalpinsi. Kaip pati rašytoja minėjo viename savo interviu: "Sakoma, kad kiekvienas, Kinijoje pabuvęs mėnesį, gali parašyti knygą. Pagyvenęs pusmetį – tik rašinį, o ten praleidęs daugiau kaip dvejus metus nebežinai nuo ko pradėti rašyti."

Kinija autorei buvo visai nežinomas pasaulis - tamsioji mėnulio pusė. Kaip suprantu, Kinija nėra pati mėgstamiausia E. Aukštikalnytės vieta pasaulyje, ypač po jos taip mylėtos Kenijos (kurią ji tekste nuolat prisimena su nostalgija), o ji gyvenusi yra daug kur: Kenija, Mozambikas, Rusija, Kinija.
Pasuku į ne mažiau garsią Nandzingo gatvę. Smalsiai nužvelgiu šviežiai restauruotą stilingiausią XX amžiaus pradžios Šanchajaus "Cathay" viešbutį, buvusius įtakingiausio to laikotarpio opiumo ir ginklų verslo magnato sero Victoro Sassoono namus, dabartinį "Peace" viešbutį. Jis iki šiol yra elegantiškai romantiškas, kaip iš senojo amžiaus pradžios nespalvotų nuotraukų. Kažkas stukteli į petį, atsitrenkia, šūkteli prie pat ausies, nusispjauna - ir atsitokėju, kad esu Kinijos didmiesčio gatvėje, kuria einant svajoti draudžiama.
Tačiau kartu su vyru ir sūnumi E. Aukštakalnytės-Hansen vieta - kol kas čia, Kinijoje. Ji čia gyvena, keliauja, fotografuoja, mokosi kalbos ir dėsto dramos pamokas kinų vaikams tarptautinėje mokykloje.


Įvertinimas: 3+/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 440

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Высоцкий. Спасибо, что живой / Vysockis. Ačiū, kad gyvas (2010)

Daug kalbų, daug piaro, daug įvairių recenzijų ir atsiliepimų, daug paslapčių - praeitų metų pabaigoje pasirodė filmas "Vysockis. Ačiū, kad gyvas". Rusijoje jis muša lankomumo rekordus. Filmas pastatytas apie Sovietų Sąjungos legendą - aktorių, dainininką Vladimirą Vysockį. Man jis - jokia legenda, bet filmas neprastas.