Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Boris Akunin "Pelagėja ir juodasis vienuolis", arba Vienuolyno paslaptis

Antroji Boriso Akunino "Provincijos detektyvo" dalis - "Pelagėja ir juodasis vienuolis". Ir šitoji iš visų trijų turbūt man patiko labiausiai, nors abi pirmosios maždaug lygiavertės.

Pirmoji ir antroji trilogijos dalys sutelktesnės, pašalinių temų mažiau, laikomasi vienos linijos ir nešokinėjama po skirtingas vietas ir vaizdus, kai su trečiąja dalimi B. Akuninas gerokai persistengė.

Perskaičius visą trilogiją, matyti schema, pagal kurią dirba B. Akuninas. Nepaisant pagrindinės religinės temos (kaip gi kitaip - juk pagrindinė veikėja yra vienuolė), skirtingose dalyse jis imasi skirtingų temų. Pirmojoje - Rusijos dvarininkų gyvenimas, antrojoje - mokslas, trečiojoje - seksualinės aistros ir nuodėmės.

Turbūt dėl mokslo antroji dalis man labiausiai ir patiko. Čia yra visokių mokslo sričių: gal net šiek tiek literatūros bei ekonomikos, bet daugiau fizikos, chemijos, psichiatrijos. Čia įpainiota net Marija Kiuri su savo vyru, tiesa, netiesiogiai.

Daugelis skaitytojų bent jau goodreadsuose skundėsi, kad Pelagėja pirmąjį knygos trečdalį lieka nuošalyje, kai įvykius už ją tiria kiti. Bet aš nematau čia problemos, atvirkščiai - man net labiau patiko. Taip rašytojas išaukština Pelagėją - ji protingesnė už savo pirmtakus, kurių užvirtą košę jai tenka srėbti. Schema gera, ir nematau, kodėl prie jos reikėtų kibti.

Be jau pažįstamų iš pirmosios dalies personažų - ne tik Pelagėjos, bet ir apygardos prokuroro, policijos vado ir archirėjaus - čia yra tikrai įdomių tipažų. Abatas su savo nuosava susikurta totaritarine valstybe-vienuolynu. Aistringas kolekcionierius, bet prastokas psichiatrijos gydytojas su keista, modernia ligonine ir ypatingais pacientais - ištisa psichinių ligų kolekcija. Mokslininkas, vienas iš pacientų, su slapta požemine laboratorija, kur buvo padarytas stulbinamas atradimas. Ir visa tai vyksta atokioje saloje, kur įkurtas senas vienuolynas, gausiai lankomas tikinčiųjų. 

Ir, rodos, mokslas lyg ir neturėtų derėti su religine tema, tačiau dera kuo puikiausiai - B. Akuninas, kaip koks sąmokslų teorijos guru, čia sukūrė neįtikėtiną teoriją.

Tame vienuolyne vaidenasi senojo vienuolio, vienuolyno įkūrėjo, dvasia. Kol vaidenosi, nieko tokio, tačiau, kai dėl jo ėmė mirti žmonės - jį pamatę ir tiesiogine prasme jo žudomi arba išvedami iš proto - tuomet bažnytinei valdžiai reikėjo kažko imtis ir siųsti tyrėją. Tačiau pirmieji siųsti tyrėjai (net trys) patys tapo vaiduoklio aukomis - viena ar kita prasme. Ir tik kai Pelagėja imasi savivalės ir slapčia išvyksta į tą atokų vienuolyną, sprendimas pradeda artėti.
Galerija, iki šitos akimirkos buvusi beveik tiesi ar bent jau be ženklių posūkių, staiga sukosi devyniasdešimčia laipsnių. 
Ponia Lisicina žvilgtelėjo iš už kampo ir apmirė. 
Priekyje mirgėjo blanki šviesa. Keisto skrebenimo šaltinis buvo visai šalia. 
(Vertimas mano.)
Ir vėl B. Akuninas šioje dalyje kuria įtampą, įmeta personažus į įdomiausių įvykių sukūrį, rezga protu nesuvokiamus viražus, kurie tikrai kartais pritrenkia ir stebina. Taip, kaip rašo B. Akuninas, nesu skaičiusi nieko panašaus.

Įvertinimas: 5/5

Leidykla: "АСТ"    
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 464
Originalo metai: 2001
Originalo pavadinimas: "Пелагия и черный монах"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis", arba Kaip lietuviai laimės ieškojo

Patiko man ši Zitos Čepaitės emigracinė pasaka. Niūroka, bet turbūt mažai kam teko girdėti džiaugsmu trykštančias emigrantų istorijas. O Lietuvoje turbūt nebėra nė vienos šeimos, kurios emigracija nebūtų palietusi: laimės ieškoti iškeliavo giminaičiai, draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai...