Nesuprantu, kam į galvą šovė Indiją vadinti nušvitimo ieškotojų rojumi? Ko ten važiuoja tie kvaili vakariečiai? Nelaimingiausios šalies titului aš net kito varianto neturiu. Ir tai įrodo visos mano skaitytos knygos apie Indiją, taip pat ir ši - Rohintono Mistry "Trapi pusiausvyra".
- Nesąmonė, - ginčijo jis. - Žiūrėk, tavo kariuomenė ir mano kariuomenė kovoja, visi mūsų vyrai žuvo. Liekam mudu. Vienas katras turi laimėti, stipresnis užmušti antrąjį, tiesa?
- Galbūt, bet šachmatų taisyklės kitokios.
- Taisyklės visada turi leisti kam nors laimėti, - spyrėsi Omas. Loginė klaida jam kėlė nerimą.
- Kartais nelaimi niekas, - tarė Manekas.
- Tiesą sakei, kvailas žaidimas, - nusprendė Omas.
Būtent tai man čia ir patiko - tas tragikomiškumas. Tas bolivudiškumas - kai nežinai, ar verkti, ar juoktis. Na, kad ir elgetos laidotuvių procesija - toks absoliutus indiškas cirkas su tragedijos atspalviu.
Ir apskritai šios knygos personažai - Dyna, Manekas, Omas, Yšvaras ir kiti - gyvena tokiame groteskiškame pasaulyje, kur niekas nebestebina. Likimo suvesti ir priversti dirbti ir gyventi viename name, jie dalijasi savo istorijomis, šlifuoja savo būdo bruožus ir keičiasi, bręsta. Visų likimai tokie tragiški, įnoringi indiški dievai nuolat užverčia juos protu nesuvokiamomis nelaimėmis, tačiau jie randa jėgų išsikapstyti. Arba neranda - rodos, tas, kurio gyvenimas buvo ramiausias ir sklandžiausias, turi mažiausiai jėgų priešintis likimui.
Rašytojas privertė nuoširdžiai sirgti už knygos veikėjus. Buvo ir liūdna, ir linksma - pusiausvyra buvo puikiai išlaikyta.
Įvertinimas: 4/5
Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 627
Originalo metai: 1996
Originalo pavadinimas: "A Fine Balance"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą