Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jaroslavas Melnikas "Anoreksija", arba Laiko gaišinimas


Girdėjau prastų atsiliepimų apie Jaroslavo Melniko apsakymų rinkinį "Anoreksija", bet kad taip blogai bus, tikrai nesitikėjau.

Jei neseniai skaityta H. de Balzaco "Trisdešimties metų moteris" vargino akių vartymo raumenis, tai šįkart dirbo kiti raumenys: pečių gūžčiojimo.

Tiesiog keisti tie jo apsakymai, ir tiek. Bet ne siurrealiai keisti, kaip jau pavadinime bando įtikinti rašytojas, o kvailai keisti. Perskaitai, lauki, gal visgi kas nutiks, ištempi tuos kelis puslapius iki pabaigos - ir nieko... Gūžt ir tiek... Ir taip 22 kartus. 

Maniau, kad bent toji siurrealioji dalis pateiks kokių siurprizų (knyga padalinta į dvi dalis: realioji ir siurrealioji), bet ne - tas pats...

Besikartojanti tema - tėvo ir dukters santykiai, taip pat gana dažnai kartojasi porų - vyro ir moters - santykių problema.

Labai nervino tas pasikartojantis melnikiškos moters portretas - kažkokia karikatūra, o ne moteris: supermamytė, iš paauglystės neišaugusi damutė, išauklėta "Panelės" ir "Cosmopolitano" patarimų ir sukaustyta stereotipų. Kaip kokia Maša iš "Postfašizmo": ribotos kalbos ir gebėjimų, dar nepasiekusi protinės brandos, hipointelektuali.
Rybakova suprato, kodėl ji atbaido vyrus. Kodėl jie jos nemyli. Kaip galima mylėti skeletą, nors ir vaikščiojantį? Vyrai juk ne kokie nekrofilai. Jie myli gyvenimą ir gyvas, iš kraujo ir pieno plaukusias moteris. Nes jų dauginimosi instinktas ieško vaisingos patelės, antraip kokia prasmė tuščiai sėklą mėtyti (čia apie instinkto logiką). Todėl vyrams ir patinka patelės, kurios turi daugybę pieno ir riebalų atsargų, kad organizme subręstų ir sėkmingai gimtų kūdikis. Ir kad paskui tas kūdikis turėtų, iš kur siurbti syvus.
Potencialo apsakymai turi, bet jis neišnaudotas: jei jau rašyti tokias nesąmones, tai reiktų eiti iki galo. Tegul virsta tie žmonės vabalais, monstrais, medžiais, kaip pas Kafką, tegul tie porų santykiai apskritai iki absurdo nueina.

O dabar nieko tie apsakymai nepapasakoja, nepamoko, nenustebina. Beviltiškai sugaištas laikas, o juk man Melniką visai patikdavo skaityti.

Įvertinimas: 1/5

Leidykla: "Alma littera"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 200

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas", arba Puslaukinė siela

Gera pradėti metus su puikia knyga: Arto Paasilinnos "Kaukiančiu malūnininku". 

Ar lengva būti šventuoju, arba John Steinbeck "Mūsų nerimo žiema"

Tarp pomidorų džiovinimo ir uogienių virimo spėjau perskaityti "Mūsų nerimo žiemą". Čia buvo antrasis mano susitikimas su knyga: pirmąją, naujo leidimo, dar praeitais metais "suskaitė" šuo, antrąją, 9-ojo dešimtmečio leidimo, neseniai išsimainiau su knygoholikų klano nare. Puiki talentingo rašytojo knyga.  Nors knygą Steinbeck'as parašė 1961 metais, tai gali būti bet kurio dešimtmečio istorija - iki pat dabar. Beveik nėra nuorodų į konkretų laikmetį, nėra aprašymų, tiksliau jie minimalūs. Knyga sudaryta iš dialogų, kurie,  beje, ne knygiški, o lyg iš šnekamosios kalbos: trumpi, šmaikštūs. Visa kita, kas ne dialogai, - Iteno Houlio (pagrindinio veikėjo) kontempliacijos, dažniausiai gimstančios slaptame, jam vienam žinomame Kampe.  Atėjau į Senąjį uostą. Pasakyti sudie? Kam? Nežinau. Negalėjau prisiminti. Rodos, norėjau eiti į savo Kampą, bet kiekvienas prie jūros augęs žmogus žino, kad dabar potvynis, ir mano Kampas užlietas tamsių vandenų.  Istor...