Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Umberto Eco "Nr.0", arba Kaip laikraštis naujienas kūrė


Nauja Umberto Eco knyga "Nr. 0" - tai tarsi filmo "Uodega vizgina šunį" popierinis variantas. Tamsių politikos užkaborių persmelktas romanas.

Pagal siužetą: 1990-ieji, Italija, žinomas politikas nusamdo žmones kurti neegzistuojančio laikraščio. Ir per visą romaną laikraščio redakcija kuria nulinį numerį - laikraščio gaires, koks jis turėtų ar galėtų būti. Tačiau naujienas jie kuria patys: su užuominomis, galinčioms pakenkti vienam ar kitam politikui, įsivaizduojamomis problemomis, turinčiomis imituoti šviežias žinias.

Neblogai aprašyta laikraščio atmosfera, su visais tais gamybiniais pasitarimais ir principingais žurnalistais. Daug painiavos su sąmokslo teorijomis.
- Tą pasakysiu vėliau, kol kas mano hipotezė tuo ir baigiasi. 
- Hipotezei paremti reikia įrodymų. 
- Po kelių dienų, kai baigsiu narštyi kai kuriuos archyvus ir ano meto laikraščius, juos turėsiu. Rytoj balandžio dvidešimt penktoji, lemtinga diena. Susitiksiu su kai kuo, kas apie tuos laikus daug žino. Man pavyks įrodyti, kad lavonas Loreto aikštėje buvo ne Musolinio.
Numetama neblogų patarimų, kaip kurti laikraštį. Norėčiau, kad kai kuriuos pamokymus būčiau žinojusi anksčiau, kai dirbau redakcijoje. Kai kuriuos, tiesa, tuomet pasąmoningai nuspėjau. O pagrindinį mūsų leidėjai (ir televizininkai, kas be ko) žino iki skausmo: "Mūsų skaitytojas šiam straipsniui/žodžiui/frazei/temai per kvailas."

Negaliu sakyti, kad esu didelė U. Eco mylėtoja ar žinovė - skaičiau tik "Rožės vardą", o ir tas pats man nepatiko. Bet nepatiko pats siužetas, o ne rašymo stilius ar talento trūkumas. Talento trūkumu ir "Nr. 0" negaliu apkaltinti. Labiau gal - tingėjimu išplėsti romaną.

Personažų - tik užuomazgos. Intrigos - taip pat. Detektyvo čia nėra. Vėl, sakyčiau, tik užuomazgos. Personažų santykiai kaip reikiant neišsivysto, veiksmas kaip reikiant neįsisuka. Pabaiga tai... Va, ji labiausiai ir nuvylė - maždaug "oh well, shit happens..." Pagrindiniai veikėjai, pamirškit, kas įvyko, gyvenkit toliau ir klestėkit.

Jei romanas būtų parašytas "Rožės vardo" stiliumi: su atmosfera, personažais, intriga ir detektyvu, su visomis smulkmenomis, - tai būtų visiškai kitas reikalas.

Ir nors skaityti buvo visai įdomu, norėčiau sulaukti kažko daugiau iš tokio grando.

Mano įvertinimas: 3,5/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 151
Originalo metai: 2015
Originalo pavadinimas: "Numero Zero"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas", arba Puslaukinė siela

Gera pradėti metus su puikia knyga: Arto Paasilinnos "Kaukiančiu malūnininku". 

Ar lengva būti šventuoju, arba John Steinbeck "Mūsų nerimo žiema"

Tarp pomidorų džiovinimo ir uogienių virimo spėjau perskaityti "Mūsų nerimo žiemą". Čia buvo antrasis mano susitikimas su knyga: pirmąją, naujo leidimo, dar praeitais metais "suskaitė" šuo, antrąją, 9-ojo dešimtmečio leidimo, neseniai išsimainiau su knygoholikų klano nare. Puiki talentingo rašytojo knyga.  Nors knygą Steinbeck'as parašė 1961 metais, tai gali būti bet kurio dešimtmečio istorija - iki pat dabar. Beveik nėra nuorodų į konkretų laikmetį, nėra aprašymų, tiksliau jie minimalūs. Knyga sudaryta iš dialogų, kurie,  beje, ne knygiški, o lyg iš šnekamosios kalbos: trumpi, šmaikštūs. Visa kita, kas ne dialogai, - Iteno Houlio (pagrindinio veikėjo) kontempliacijos, dažniausiai gimstančios slaptame, jam vienam žinomame Kampe.  Atėjau į Senąjį uostą. Pasakyti sudie? Kam? Nežinau. Negalėjau prisiminti. Rodos, norėjau eiti į savo Kampą, bet kiekvienas prie jūros augęs žmogus žino, kad dabar potvynis, ir mano Kampas užlietas tamsių vandenų.  Istor...