Reikėjo suformatuoti vis stringančią skaityklę, bet pradėjusi skaityti Anios von Bremzen "Mastering the Art of Soviet Cooking: A Memoir of Food and Longing"/"Sovietinės virtuvės meistrystė: maisto ir ilgesio memuarai", formatavimą atidėjau: sakau, nieko - palauks. Nuo knygos sunkiai atsitraukti galėjau - nuostabūs memuarai apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje, papasakoti per maistą. Čia puikiai išlaikytas balansas tarp politikos, istorijos, tragizmo, humoro bei nuoširdumo.
A. von Bremzen - žymi kulinarinių knygų autorė, dar paauglystėje su mama emigravusi iš Sovietų Sąjungos į Ameriką. Ši knyga nėra receptų knyga, jų vos keli pačioje knygos pabaigoje. Čia A. von Bremzen pasakoja apie viską: istoriją, politiką, buitį ir savo šeimą.
A. von Bremzen kalba nuoširdžiai ir nieko neslepia. Ji pasakoja ne tik apie politinę sistemą, Rusijos ir Sovietų Sąjungos istoriją, bet ir savo šeimos istoriją. Proseneliai ir seneliai - tikri "šviesiosios ateities" lipdytojai, nuoširdžiai tikėję komunizmu ir stačia galva pasinėrę į komunistinę santvarką, senelis - Sovietų Sąjungos šnipas, mama - disidentė iš prigimties, tėvas - laisvamanis plevėsa, dirbęs su Objektu Nr. 1 - Lenino mauzoliejuje.
A. von Bremzen nurodo tam tikras sovietės buities gaires: deficitas, pašnibždom sakomi anekdotai apie valdžią, man iki šiol kažkoks mistinis "armėnų radijas", produktų trūkumas, alkoholizmas, vienodas, monotoniškas maistas visose penkiolikoje respublikų, komunalkės ir naujosios statybos, pionieriai, žlugdantys vaikų darželiai ir mokyklos t.t. Ir visi mes, gimę ir augę toje raudonojoje Atlantidoje, puikiai suprantame apie ką čia kalbama.
Svarbiausias šiuose memuaruose, žinoma, maistas. Baltoji mišrainė, kisielius, džiovintų vaisių kompotas, sosiskos, daktariška dešra - sovietinių "gurmanų" patiekalai.
Rausvos dešros griežinėlis ant juodos duonos, "Eskimo" ledai ant pagaliuko mugėje - teroro amžiuje šios simbolinės smulkmenos turėjo egzistencinio skonio.
Arba:
Kraudama bulves, morkas ir agurkėlių gabaliukus į dubenį, galvoju, kad baltoji mišrainė galėtų būti sovietinių emigrantų atminties metafora: miesto legendos ir totalitariniai mitai, kolektyvinė atmintis ir biografiniai faktai, tiek tikros, tiek įsivaizduojamos kelionės namo - visa tai laisvai sucementuota majonezu.
A. von Bremzen analizuoja - ką reiškia "būti rusu" toje daugiatautėje šalyje? Ji pati susidūrė su tapatybės krize (ji kilusi iš žydų šeimos), tačiau nuo pasirinkimo, kokią tautybę pasirinkti sovietinio paso grafoje, ją išgelbėjo emigracija.
Prieš porą metų skaičiau turbūt vieną liūdniausių straipsnių savo gyvenime: interviu su turgaus prekiautoju. Ukrainietis, nekalbantis ukrainietiškai, gyvena Lietuvoje, kalba rusiškai, pensiją jam moka Putinas, pasas - rusiškas. "Žlugus Sovietų Sąjungai, neradau, kur yra Ukrainos ambasada, todėl išsiėmiau rusišką pasą", - kažkaip taip jis sako. "Man nebuvo skirtumo", - dar priduria. Tie išblaškyti ir sulaužyti didžiosios šalies likimai... Žmogus iš "didžiosios tėvynės" - žmogus be tėvynės.
Mokykloje mokiausi su baškiru, draugės klasiokas buvo bulgaras, turiu pažįstamų rusų, baltarusių ir ukrainiečių. Ir visi jie negali apsispręsti, kas jie: lietuviai, rusai ar dar kas nors. Ir kai kuriems išsprūsta žodis: mūsų. "Mūsų" sąjunga, "mūsų" kalba, "mūsų" Rusija. Kaip koks neišnaikinamas įdagas smegenyse...
"Nėr kalbos, nėr ir tėvynės", - liūdnai sako viena iš knygos herojų ir duria pirštu į savo pardavinėjamas fermentuotas korėjietiškas daržoves. Mums, lietuviams, irgi bent cepelinai liko. Kažin ar užmušim jais tą baltosios mišrainės skonį?..
Leidykla: "Crown"
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 339
Originalo pavadinimas: "Mastering the Art of Soviet Cooking: A Memoir of Food and Longing"
Komentarai
Rašyti komentarą