Sofi Oksanen "Kai dingo balandžiai", arba Žmonės-chameleonai

Add caption

Sofi Oksanen romanas "Kai dingo balandžiai" buvo šioks toks nusivylimas, nes po stipraus ir šiurpaus "Valymo" norėjosi tokių pat stiprių emocijų.

"Balandžiai" yra Suomijos rašytojos trečiasis tetralogijos romanas. Visas šis keturių dalių ciklas pasakoja apie Estiją sovietmečiu.

Šiame konkrečiai romane veiksmas išsiplečia šiek tiek toliau: rašoma apie laisvą Estiją, vokiečių okupaciją, o vėliau atėjusią ir ilgokai užtrukusią sovietų okupaciją. Romane pasakojama apie vieną šeimą ir jų likimus visų šių okupacijų metu: kas sugebėjo prisitaikyti, kas ne, kas mirė, kas išgyveno. O svarbiausia - kokie tų šeimos narių vidiniai santykiai, kas kokį kelią renkasi, kas kokias nuodėmes ir paslaptis nešiojasi.

Nakties dangus buvo pilnas žvaigždžių, priėjęs sąvartyną, ėmiau ieškoti vietos, kur buvo neseniai kasinėta. Lengvai ją suradau, nebuvo nei kryžiaus, nei gėlių puokštės, netgi šuo būtų gavęs geresnę vietą žemėj. Trenkiau kumščiu į akmenų tvorą, net samanos pabiro, ir suklupęs meldžiausi, kad mano mieliaujosi duotų apie save ženklą, kad neturėčiau eiti pas Lydiją Bartels; duotų ženklą, kad mano mieliausioji rado ramybę; duotų ženklą, kad galiu sugrįžti. Aš nežinojau, kodėl Rozalija išėjo, su kuo išėjo, kas ją rado ir kurioje vietoje. Kodėl jos nepalaidojo kapinėse, kodėl kunigas leido taip padaryti, ar kunigas apskritai buvo laidotuvėse? Rozalija nebūtų galėjusi nusižudyti, nors kaip tik taip jie davė suprasti, tai rodė ir kapavietė. Bet juk taip nebuvo, negalėjo būti. Jaučiau gėdą, kad nebuvau čia, negalėjau užkirsti tam kelio. Kaip gi mes tiek nutolom vienas nuo kito, kad net nenujaučiau, kad Rozaliją ištiko bėda?

Rašytoja pasakoja apie žmones-chameleonus, lengvai pritampančius prie bet kurios santvarkos, kolaborantus, užšluojančius savo pėdsakus istorijos smėlynuose.

Ir nors istorija gera, bet tas pasakojimas mane žudė. Jis toks painus, neaiškus, sumaltas, lėtas. Maždaug tik apie šimtąjį puslapį pagaliau pavyko suprasti, kas maždaug šioje knygoje vyks, kas ko ieškos ir ko maždaug tikėtis. Net nesakau, kad istoriją reikia išskaityti tarp eilučių - istorija yra kažkur po eilutėmis, ilgomis, painiomis, sunkiai skaitomomis.

Mano įvertinimas: 3,5/5

Leidykla: "Versus aureus"    

Leidimo metai: 2013

Puslapių: 336

Originalo metai: 2012

Originalo pavadinimas: "Kun kyyhkyset katosivat"