Haruki Murakami "Norvegų giria", arba Išdavikas Murakamis

Išdavei tu mane, Murakami. Visą romaną tikėjausi, kad jau tuoj tuoj bus kažkas keisto, nesuprantamo, paslaptingo, murakamiško... Ir nebuvo! Harukio Murakamio romanas "Norvegų giria" laikomas vienu "normaliausių" jo kūrinių.

Na, gal dar prie jų priskirčiau "Bespalvį Cukuru Tadzakį". Nes nei jame, nei "Norvegų girioje" (kurią šiemet iš naujo perleido "Baltos lankos") nėra įprasto Murakamio, kurio kūryba kažkoks trancendentinis magiškasis realizmas. Kažkas tokio gautųsi, jei kūrybines jėgas suvienytų Marquezas ir Vonnegutas.

Bet šįkart "Norvegų girioje" nėra nieko panašaus. Skaitytojai H. Murakamį kaltino išdavus savo principus. Pats H. Murakamis sakė, kad "Norvegų giria" - jo kūrybiniai bandymai, naujų ribų paieškos ir net savotiškas iššūkis. Ah, "You say tomato, I say tomato..." 

Ar tai "tik" paprasta meilės istorija? 

Kadaise, jau seniai, kai buvau dar jaunas, o mano prisiminimai - kur kas ryškesni ir gyvesni nei dabar, ne kartą bandžiau parašyti apie ją. Tačiau nevaliojau suregzti nė eilutės. Žinojau: jei tik parašysiu tą pirmąją eilutę, visa kita tarsi savaime išsilies ant popieriaus lapo, tačiau ji niekaip nesidavė užrašoma. Viskas buvo pernelyg aštru ir ryšku - taip skaidru, kad nebesumojau, nuo ko pradėti, - šitaip kartais būna bevertis tas žemėlapis, kuriame pavaizduota per daug. Vis dėlto dabar suprantu, kad visa, ką galiu sudėti į netobulą rašto indą, - tai netobuli prisiminimai ir netobulos mintys. Kuo labiau blunka mano prisiminimai apie Naoko, tuo labiau pavyksta ją suprasti. <...> 

Mat Naoko niekada manęs nemylėjo.

Kartais pritariu tiems "piktiesiems" skaitytojams ir manau, kad H. Murakamis išdavė savo kūrybinius principus. Nemėgstu pokyčių - mane išbalansuoja net apsilankymas pašte, kai, rodos, nepajudinamoje mažo pašto skyriaus viršininkės kėdėje, sėdi kažkokia nauja paštininkė. Jau nekalbu apie pasikeitusį prekių išdėstymą nuolatinėje parduotuvėje.

Taip ir čia - mylimas rašytojas "staiga" pradeda rašyti kitaip, neįprastai sau pačiam.

Kartais pagalvoju, kad romanas nėra jau toks neįprastas. Tai melancholiškas pasakojimas apie vienatvę, meilę ir mirtį. Dramatiškas herojų likimas vedžioja juos už nosies - tai į psichiatrines ligonines, tai po triukšmingus barus, tai po begalines pievas su paslaptingais šuliniais, tai į sekinančią apsivalymo kelionę po Japoniją, tai į vienas kito glėbį ir patalą (hmm, ar visada H. Murakamio knygos buvo tokios atvirai erotiškos?..).

Yra ir įprastų rašytojui simbolių: muzika ir maistas, katės ir šuliniai... Kartais man atrodė, kad tais simboliais rašytojas tik mėto jauką. Įtampa mane žudė - kada nutiks kažkas neįprasto?! Bet jau minėjau, kad nieko taip ir nenutiko. Na, "nieko" - ta antgamtine prasme. Bet tai nėra šiaip meilės istorija, ir H. Murakamio balsas čia girdimas tikrai aiškiai.

Gal mano apmąstymai šiek tiek ir šizofreniški, bet su H. Murakamiu niekada nebūna lengva, ar ne?

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Baltos lankos"    

Leidimo metai: 2016

Puslapių: 372

Originalo metai: 1987

Originalo pavadinimas: "Noruwei no mori"