Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mika Waltari "Karina Mauno duktė", arba Permainingas likimas


Knyga apie nieką... Iš Mikos Waltario tikėjausi kažko panašaus į "Sinuhę egiptietį", bet istoriniu romanu  "Karina Mauno duktė" nusivyliau.

Karina - reali asmenybė. 16 amžiuje gimusi mergina iš prastuomenės tapo Švedijos karaliaus meiluže, o vėliau - ir karaliene. Ji patiria permainingą likimą: iš prastuomenės - į dvarą, iš karalienės sosto Švedijoje - į skurdžią trobelę tremtyje Suomijoje.

Kiek suprantu, Švedijoje (ir Suomijoje) ji gerai žinoma, gerbiama, jos kapas lankomas kaip turistinis objektas.

Tačiau man nei jos likimas, nei M. Waltario pasakojimas nepasirodė ypatingas.

Tai paprasta mergina iš liaudies, įsimylėjusi karalių. Karalius ją pastebi, pasikviečia į savo dvarą, įsimyli, suteikia galimybę mokytis, bet, kaip suprantu, jai tai nelabai sekasi. Karina aklai įsimylėjusi karalių ir yra tik jo priedas. Ji nepasižymi jokiu sumanumu, išmintimi, didingais darbais. Ir dar, ypač pačioje pradžioje, ji be galo naivi.
Ne, karalius nebūna neteisingas!
Be atsidavimo ir begalinės ištikimybės ji daugiau niekuo neturi pasigirti. Ji niekuo neypatinga. Arba M. Waltariui nepavyko to atskleisti.

Žinoma, M. Waltario rašymo stilius puikus. Ir laikmečio atmosfera atkurta gerai. Ir vertimas geras. Tačiau pats branduolys - Karinos istorija - man visiškai nuobodus ir neįdomus.

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 236
Originalo metai: 1942
Originalo pavadinimas: "Kaarina Maununtytaer"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.