Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sarah Lark "Baltojo debesies šalyje", arba Telemundo presenta


Žiauriai nusivyliau Sarah Lark romanu "Baltojo debesies šalyje". Tipiškas meksikietiškas serialas, tik perkeltas į 19 amžiaus Naująją Zelandiją.

Viskas, kaip ir tikrose muilo operose: vienpusiški, nesikeičiantys, stereotipiški personažai, daug aistrų ir dramų, manipuliavimas stebėtojo emocijomis, nuolatinės nelaimės, daug įvykių, ilgas laiko tarpas - apie dvidešimt metų, jei ne daugiau. Aiškūs tipažai: "moksliukė" guvernantė ir stuobrys vyras, pašėlusi kilminga mergina ir liurbis sutuoktinis, piktas uošvis, romantiškas herojus, gerietis, blogietis...

Nė vienas iš personažų per visą romaną nesikeičia, nesivysto. Nekreipiama dėmesio į jų vidinius išgyvenimus, viskas pasiekiama išorinėmis priemonėmis: daugybė įvykių ir dramų, dirbtinos nelaimės... Banalybė po banalybės.

Rašymo stilius - nieko gero. Tekste nėra jokio gylio ir stiprumo. Ne itin talentingo rašytojo kalba.  

Nuobodu, neįdomu, nuvilia. Ir dar - radau turbūt lieviausią pasipiršimo sceną per visą literatūros istoriją. Priešistorė: į Naująją Zelandiją atkeliauja vyrukas, slampinėja po miestelį, ieško būsto nusipirkti, bet nesėkmingai, parke pamato guvernantę su dviem vaikais, padeda jai juos paauklėti, nes ši su jais nesusitvarko, ir po maždaug pusvalandžio pažinties sako:
- Panele Godvaind, - prabilo, sutelkęs visą žavesį ir apgalvodamas kiekvieną žodį. - Klausimas, kurį norėčiau dabar užduoti, peržengia visas padorumo ribas. Žinoma, aš irgi galėčiau laikytis formalumų, tarkime, slapčia jus pasekti, sužinoti vaikų tėvų pavardę, laukti, kol mane suvestų su kuriuo nors Kraistčerče žinomu žmogumi, o tas vėliau supažindintų su jumis. Bet per tą laiką, ko gero, ištekėtumėte, o aš nepratęs tvarkyti reikalų per kitus. Tad jei nesiruošiate visą gyvenimą vargti su tokiais vaikais kaip Robertas, paklausykite manęs: jūs esate kaip tik ta moteris, kokios ieškau, graži, žavi ir išsilavinusi, ir turinti namą Kraistčerče...
Bac - ir jie po to gyvena ilgai ir laimingai. Santuokoje svarbu tvirtas pamatas - tikrąja to žodžio prasme.

Ši knyga turėtų patikti tam tikrai kategorijai skaitytojų. Siūlau be jokių įžeidimų - visokių skaitytojų yra, visokių reikia. Jei mėgstat meilės romanus, ypač istorinę romantiką, jei kartais pasižiūrit minėtus meksikietiškus ar venesuelietiškus, arba kad ir rusiškus serialus, jei patinka Santos Montefiore  ir panašūs kūriniai, galit bandyti skaityti ir šitą romaną, jei negąsdina 600 puslapių plyta.

Man asmeniškai labai panašu į X. Herbert "Kaprikorniją" ir C. McCullough "Erškėčių paukščius", kurių aš pakęsti negaliu. Tai tarsi šių dviejų romanų mišinys. Spėju, jei jums patiko šie romanai, turėtų sueiti ir "Baltojo debesies šalis".

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Alma littera"    
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 600
Originalo metai: 2007
Originalo pavadinimas: "Im Land der Weissen Wolke"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...