Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sarah Lark "Baltojo debesies šalyje", arba Telemundo presenta


Žiauriai nusivyliau Sarah Lark romanu "Baltojo debesies šalyje". Tipiškas meksikietiškas serialas, tik perkeltas į 19 amžiaus Naująją Zelandiją.

Viskas, kaip ir tikrose muilo operose: vienpusiški, nesikeičiantys, stereotipiški personažai, daug aistrų ir dramų, manipuliavimas stebėtojo emocijomis, nuolatinės nelaimės, daug įvykių, ilgas laiko tarpas - apie dvidešimt metų, jei ne daugiau. Aiškūs tipažai: "moksliukė" guvernantė ir stuobrys vyras, pašėlusi kilminga mergina ir liurbis sutuoktinis, piktas uošvis, romantiškas herojus, gerietis, blogietis...

Nė vienas iš personažų per visą romaną nesikeičia, nesivysto. Nekreipiama dėmesio į jų vidinius išgyvenimus, viskas pasiekiama išorinėmis priemonėmis: daugybė įvykių ir dramų, dirbtinos nelaimės... Banalybė po banalybės.

Rašymo stilius - nieko gero. Tekste nėra jokio gylio ir stiprumo. Ne itin talentingo rašytojo kalba.  

Nuobodu, neįdomu, nuvilia. Ir dar - radau turbūt lieviausią pasipiršimo sceną per visą literatūros istoriją. Priešistorė: į Naująją Zelandiją atkeliauja vyrukas, slampinėja po miestelį, ieško būsto nusipirkti, bet nesėkmingai, parke pamato guvernantę su dviem vaikais, padeda jai juos paauklėti, nes ši su jais nesusitvarko, ir po maždaug pusvalandžio pažinties sako:
- Panele Godvaind, - prabilo, sutelkęs visą žavesį ir apgalvodamas kiekvieną žodį. - Klausimas, kurį norėčiau dabar užduoti, peržengia visas padorumo ribas. Žinoma, aš irgi galėčiau laikytis formalumų, tarkime, slapčia jus pasekti, sužinoti vaikų tėvų pavardę, laukti, kol mane suvestų su kuriuo nors Kraistčerče žinomu žmogumi, o tas vėliau supažindintų su jumis. Bet per tą laiką, ko gero, ištekėtumėte, o aš nepratęs tvarkyti reikalų per kitus. Tad jei nesiruošiate visą gyvenimą vargti su tokiais vaikais kaip Robertas, paklausykite manęs: jūs esate kaip tik ta moteris, kokios ieškau, graži, žavi ir išsilavinusi, ir turinti namą Kraistčerče...
Bac - ir jie po to gyvena ilgai ir laimingai. Santuokoje svarbu tvirtas pamatas - tikrąja to žodžio prasme.

Ši knyga turėtų patikti tam tikrai kategorijai skaitytojų. Siūlau be jokių įžeidimų - visokių skaitytojų yra, visokių reikia. Jei mėgstat meilės romanus, ypač istorinę romantiką, jei kartais pasižiūrit minėtus meksikietiškus ar venesuelietiškus, arba kad ir rusiškus serialus, jei patinka Santos Montefiore  ir panašūs kūriniai, galit bandyti skaityti ir šitą romaną, jei negąsdina 600 puslapių plyta.

Man asmeniškai labai panašu į X. Herbert "Kaprikorniją" ir C. McCullough "Erškėčių paukščius", kurių aš pakęsti negaliu. Tai tarsi šių dviejų romanų mišinys. Spėju, jei jums patiko šie romanai, turėtų sueiti ir "Baltojo debesies šalis".

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Alma littera"    
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 600
Originalo metai: 2007
Originalo pavadinimas: "Im Land der Weissen Wolke"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis", arba Kaip lietuviai laimės ieškojo

Patiko man ši Zitos Čepaitės emigracinė pasaka. Niūroka, bet turbūt mažai kam teko girdėti džiaugsmu trykštančias emigrantų istorijas. O Lietuvoje turbūt nebėra nė vienos šeimos, kurios emigracija nebūtų palietusi: laimės ieškoti iškeliavo giminaičiai, draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai...