Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Charlotte Perkins-Gilman "Herland", arba Šioje šalyje nėra vietos vyrams


Charlotte Perkins-Gilman "Herland" - vienas įdomiausių pastarųjų metų skaitinių. Ne geriausias, bet tikrai įdomus. Lietuviškai pavadinimą versčiau - "Moterų žemė". Tai utopinis feministinis 20 amžiaus pradžios romanas.

Ch. Perkins-Gilman (1860-1935) - pavyzdinis feminisčių modelis. Tai Harrietos Beecher-Stow, "Dėdės Tomo trobelės" autorės, giminaitė. Savo laiku, kai moterų gyvenimas buvo gerokai suvaržytas, ji buvo feministė, rašytoja, sociologė, kūrė socialines reformas, tapė, rašė romanus, poeziją ir trumpus prozos kūrinius.

Feministines savo pažiūras ji rodė savo kūriniais, neįprastomis savo pažiūromis ir gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, ji teigė, kad santuoka nereikalinga ir kelis kartus atmetė pasiūlymus susituokti. Tiesa, vėliau ištekėjo, tačiau po kurio laiko išsiskyrė - 1888 metais tai buvo retas ir neįprastas moters poelgis.

Savo pažiūras ji dėsto romane "Herland" (romanas pasirodė 1915 m.). Gal ne tiek dėsto pažiūras, kiek svajoja apie šalį, kurioje moterys jaustųsi laisvai, - kitaip nei tuometinėje visuomenėje, kai gyveno rašytoja.

Tai feministinė utopija apie šalį, kurioje gyvena vien moterys. Trys keliautojai vyrai netikėtai atranda šį kraštą, turi galimybę ten pagyventi. 
- Damos, - netikėtai pratarė Teris, - ar šioje šalyje yra vyrų? 
- Vyrų? - paklausė Somel. - Kaip jūs? 
- Taip, vyrų, - Teris bakstelėjo į barzdą ir ištiesė plačius savo pečius. - Vyrų, tikrų vyrų. 
- Ne, - atsakė ji tyliai. - Šioje šalyje nėra vyrų. Tarp mūsų vyrų nėra jau du tūkstančius metų.
Jie stebi neįtikėtinai sklandžiai veikiančią moterų visuomenę, jų tradicijas, religiją, švietimą, socialinę sandarą. Jų galvose užstrigusiems stereotipams ir nusistovėjusiam požiūriui į moteris ateina iššūkių metas. Galiausiai jie ištremiami iš Moterų žemės.
Teris siuto. Nelabai galėjom jį ir kaltinti. 
- Mergaitės! - prapliupo jis, kai tas vakaras baigėsi ir mes vėl likom vieni. - Tos mergšės! 
- Žavios mergaitės, sakyčiau, - tarė Džefas svajingai. 
- O tu kaip jas pavadintum? - švelniai pasiteiravau. 
- Berniukais! Daugumą jų kitaip vadinti net liežuvis neapsiverčia. Nedraugiška, nepakenčiama šutvė. Priekabūs, įžūlūs jaunikliai. Jokios ten ne mergaitės.
Kaip romanas, ši knyga yra vidutiniška. Kaip ir visos utopijos, ji nuobodoka. Tačiau rašytojos asmenybė, laikmetis, kuomet knyga buvo parašyta, romano tema sukūrė aplink save labai įdomią aurą. Aš beveik pradėjau pavydėti toms moterims jų šalies.

Gaila, kad tema dėstoma nuobodžiai, lėtai. Dėstymas lėtas, kulminacija vangi. Koją kiša pasakojamasis stilius: istoriją pasakoja vienas iš keliautojų. Nėra aštrumo, nors tema aktuali net ir dabar - 2016-aisiais. 

Trijų vyrų personažai gana skirtingi, gal net per daug - rašytoja taip bando parodyti nusistovėjusius visuomenės stereotipus. Ir tie trys vyrai atspindi tris pagrindines vyrų nuomones apie moterį: moterų užkariautojas, moterų dievintojas, na, ir trečiasis - pasakotojas - moteris sau laiko daugiau ar mažiau lygiomis.
Kuo daugiau sužinojau, kuo labiau ėmiau vertinti, ko tos moterys pasiekė, tuo mažiau didžiavausi tuo, kas esame mes ir ką padarė visa mūsų vyrija. 
(Vertimas mano) 
Dar yra ir trys merginos, su kuriomis susipažįsta tie keliautojai, įsimyli ir galiausiai susituokia. Jų personažai šiek tiek ryškesni už kitų moterų. Gaila, bet daugiau ryškesnių personažų nebuvo. Moterys - tarsi vienas didelis personažas. Toks dūzgiantis, vieningas choras.

Yra ir antra romano dalis - joje pasakotojas su savo žmona iškeliauja į normalų pasaulį ir susiduria su jo purvu ir baisybėmis. Ir, žinoma, ilgisi švarios, tvarkingos, jaukios Moterų žemės.

Gera kartais praplėsti skaitymo ribas ir paskaityti ką nors neįprasto.

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Pantheon"    
Leidimo metai: 1979
Puslapių: 176
Originalo metai: 1915
Originalo pavadinimas: "Herland"

Komentarai

  1. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...