Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Senatvė

Vakar buvau senelio gimtadienyje. Spėkit, kiek jam suėjo...


99 metai... Kas mano, kad ne taip perskaitė, dar sykį parašysiu: devyniasdešimt devyneri. Prie stalo sėdėjo ir jo sesuo (panašaus amžiaus - 90+), ir vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai, ir krikšto vaikai, ir t.t. Ir proproanūkių jau galėtų būti, tik kad mūsų šeimoj visi neskuba su "ženatve" ir vaikų gamyba.

Tai va, senelis nenukriošęs, blaivaus proto, visada turi savo nuomonę. Tiesa, neprigirdi ir sunkiai vaikšto. Bet lazdą į rankas turbūt tik pernai pasiėmė. Prieš keletą metų sėsdavo ant dviračio ir vienas pats į mišką grybauti važiuodavo. O dar ir dabar ir žolę sodely pašienauja, ir malkas paskaldo. Į bažnyčią sekmadieniais pats nužingsniuoja. Ir, aišku, į parduotuvę nueina - saldėsių anūkams ir proanūkiams. Ir miestelyje (1,5 tūkst. gyventojų) daugiausia laikraščių užsisako. Nors yra baigęs tik du skyrius ir žemės ūkio kursus. Toks anksčiau pasirinkimas tebūdavo: moterims - namų ūkio ekonomių, vyrams - ūkininkų kursai arba kunigų seminarija.

Išgyveno du pasaulinius karus, kelias valdžios permainas, tremtį. Toliausiai, kur yra buvęs - Čekoslovakija Vakaruose ir Jekaterinburgas, Rusija, Rytuose. Iš vienos šalies parėjo pėsčiom kartu su Raudonąja Armija, į kitą toji pati Armija išvežė su gyvuliniais vagonais.

Pagalvoju, kai jis gimė, Lietuvos kaimuose žmonės pasišviesdavo su žvakėm ir balanom, o dabar: automobiliai, lėktuvai, televizija, kompiuteriai, išmanieji telefonai... Beje, keletą kartų esam kalbėję per Skype, neatrodė labai nustebęs, labiau smalsus. Bet nebandau aiškinti, kas tas elektroninis laiškas ar panašių dalykų. Bet dėl to, kad tai žinau, o jis ne, nesijaučiu už jį protingesnė.    

Nenorėčiau tiek metų sulaukti. Niekad nenorėjau gyventi nei ilgai, nei amžinai. Nenorėčiau žiūrėti į kokius propro..., kurie man irzliai bando aiškinti, kaip parduotuvėse reikia atsiskaityti kortele, arba tiksliau, jei jau sulaukčiau tokio amžiaus, kaip naudotis teleportaciniu aparatu ar kreogenine kamera.

Kai tiek sulauki, nebespėji paskui technologijas, nebesusigaudai politinėje situacijoje. Neprigirdi, nepaeini, nebepameni... Esi išlaidojęs visus draugus, žmoną (ar vyrą), pradedi laidoti vaikus...

Palinkėkit man, kad tiek metų nesulaukčiau. Na, o senelis yra sakęs, kad susiplanavęs gyventi iki šimto metų, o po to kaip dievas duos. Bet per tiek metų turbūt pasimetė jo vardas pono dievo sąrašuose...   

Komentarai

  1. Taip jaukiai ir šiltai susiskaitė :) Sveikinu, kad turi tokį puikų senelį, nedaugeliui lemta tokio amžiaus sulaukti ir dar būti šviesaus proto. Pati nebeturiu nė vieno senelio ar močiutės, tad skaitant tokius gražius atsiliepimus truputį liūdna pasidaro..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Neknyginis, bet labai gražus įrašas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Mes prie linkejimų prisidedam ;) Ir kad tikrai tas 100 ateitų šviesiai ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...