Gimiau reiškinyje, skambiu vardu SSSR. Ir nors mano gyvenimo stažas Sovietų Sąjungoje nedidelis, bet daug ką atsimenu. Todėl Renatos Šerelytės knyga "Mėlynbarzdžio vaikai" man buvo jauki ir graudi. Ir juokinga: ir šypsojausi, ir prajukusi buvau.
Atpažįstu ir dėdulę pijoką, ir pusseserę, saviveiklininkę aktyvistę, kaimo kleboną, visažines kaimynkas... Geležines dėžes parduotuvėse, šūkius valgyklose ir aktų salėse, volgas ir griuvenas autobusus...
Kas augo Sovietų Sąjungoje, tam ši knyga bus tarsi atsiminimų albumas. Kam šis reiškinys - tik egzotika, tai bus tarsi pažintinė knyga.
Bet čia ne nei odė SSSR, nei istorijos vadovėlis. Tai knyga apie žmones, priglušintus pernelyg šviesaus rytojaus. Pasimetusius, ligotus, nesugebančius veikti ir mąstyti. To neišmokė Mėlynbarzdis, visus prispaudęs po padu. Nesvarbu, kas tas Mėlynbarzdis - sadistas patėvis, tėvelis Stalinas ar visa komunizmo santvarka.
Pasakoje Mėlynbarzdžio slaptame kambaryje buvo slepiami lavonai, šioje knygoje - po skambiais propagandiniais lozungais slepiamos žmonių ir santvarkos ydos. Alkoholizmas, ištvirkimas, silpnaprotystė...
Patiko man ši knyga, bet sunkiai renku žodžius aprašyti. Patiko viskas: ir siužetas, ir personažai, ir rašymo stilius. Panašias temas R. Šerelytė narsto ir kituose kūriniuose: ir novelėse, ir kituose romanuose (pvz., "Vardas tamsoje"), bet "Mėlynbarzdžio vaikuose" jos atsiskleidė brandžiausiai.
Mano įvertinimas: 5/5
Leidykla: "Alma littera"
Metai: 2008
Metai: 2008
Puslapių: 214
Knyga iš: bibliotekos
Kainavo: 0
Komentarai
Rašyti komentarą