Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sovietmečio ydų antologija, arba R. Šerelytės "Mėlynbarzdžio vaikai"

Gimiau reiškinyje, skambiu vardu SSSR. Ir nors mano gyvenimo stažas Sovietų Sąjungoje nedidelis, bet daug ką atsimenu. Todėl Renatos Šerelytės knyga "Mėlynbarzdžio vaikai" man buvo jauki ir graudi. Ir juokinga: ir šypsojausi, ir prajukusi buvau.  

Atpažįstu ir dėdulę pijoką, ir pusseserę, saviveiklininkę aktyvistę, kaimo kleboną, visažines kaimynkas... Geležines dėžes parduotuvėse, šūkius valgyklose ir aktų salėse, volgas ir griuvenas autobusus... 

Kas augo Sovietų Sąjungoje, tam ši knyga bus tarsi atsiminimų albumas. Kam šis reiškinys - tik egzotika, tai bus tarsi pažintinė knyga. 

Bet čia ne nei odė SSSR, nei istorijos vadovėlis. Tai knyga apie žmones, priglušintus pernelyg šviesaus rytojaus.  Pasimetusius, ligotus, nesugebančius veikti ir mąstyti. To neišmokė Mėlynbarzdis, visus prispaudęs po padu. Nesvarbu, kas tas Mėlynbarzdis - sadistas patėvis, tėvelis Stalinas ar visa komunizmo santvarka.  

Pasakoje Mėlynbarzdžio slaptame kambaryje buvo slepiami lavonai, šioje knygoje - po skambiais propagandiniais lozungais slepiamos žmonių ir santvarkos ydos. Alkoholizmas, ištvirkimas, silpnaprotystė... 

- O kas gi tam?..
Tėvas gūžtelėjo pečiais, užtat senis žinojo visų diagnozes ir žvaliai riktelėjo:
- Ogi knygų persiskaitė!.. Ir viskas jam tynai, - bakstelėjo į galvą, - susimaišė!..
Moteriškės užjaučiamai atsiduso. O vyriokšlis, kuris per visą lankymo laiką nepratarė nė žodžio, - matyt, jam per akis užteko ir to, kad asmeniškai dalyvauja, - atsistojo ir mostelėjo į duris. Moterys subruzdo atsisveikinti, senis susigraudino, paklausė, ar pradžiūvo dirvos ir ar paršai neserga, - tokiu balsu, lyg teirautųsi apie mylimus vaikus ir anūkus, uždarytus tvartelyje, o kokį riebesnį jau numatytą papjauti. 
 Patiko man ši knyga, bet sunkiai renku žodžius aprašyti. Patiko viskas: ir siužetas, ir personažai, ir rašymo stilius. Panašias temas R. Šerelytė narsto ir kituose kūriniuose: ir novelėse, ir kituose romanuose (pvz., "Vardas tamsoje"), bet "Mėlynbarzdžio vaikuose" jos atsiskleidė brandžiausiai. 

 Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Alma littera"
Metai: 2008
Puslapių: 214
Knyga iš: bibliotekos
Kainavo: 0

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.