Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Anna Reid "Leningradas"


Žurnalistė Anna Reid šiemet išleido istorinę apžvalgą "Leningradas", ją suskubo išversti ir išleisti "Obuolio" leidykla. Pasauliui Leningrado blokados istorija nežinoma, Rusijoje ji idealizuojama, lietuviams gal nelabai ir rūpi: vyresnieji yra girdėję, jaunoji karta turbūt net nenutuokia, apie ką čia kalba. O kalba štai apie  ką... 

Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, agresijos ir pačių rusų nepasiruošimo auka tapo Sankt Peterburgas (tuometinis Leningradas).  Apsuptas miestas išgyveno, bet sumokėjo nežmonišką kainą. Jis daugiau nukentėjo ne nuo antpuolių ir sprogdinimų, bet nuo bado. Kiek per beveik 900 dienų Leningrade mirė žmonių, tiksliai nežinoma (duomenys buvo slepiami), manoma, kad kas trečias ar ketvirtas gyventojas. 

Leningradiečius žudė ir vokiečiai, ir saviškiai: chaosas valdžioje, korupcija, slepiama tiesa, stringa evakuacijos ir produktų pristatymo bei dalinimo procedūros... Iki šiol nelabai suprantu, kodėl padrikiems, neorganizuotiems, atsilikusiems technologijomis ir ginkluote rusams buvo lemta laimėti karą.

Jei leningradiečiai būtų buvę tinkamai informuoti, būtų spėję prisikaupti maisto atsargų, pasiruošę žiemai, tačiau Sovietų Sąjungos valdžia labiau užsiėmė propaganda nei tinkamu informavimu, todėl badas Leningrade prasidėjo nuo pat pirmųjų blokados dienų. Valgoma buvo viskas - netgi stalių klijai, anksčiau gaminti iš gyvulinės kilmės medžiagų. Buvo prieita iki kanibalizmo, žmogžudysčių dėl maisto kortelių ir t.t. Butuose nebuvo elektros ir vandens, neveikė kanalizacija. Ir dar atėjo net Rusijai neįprastai šalta žiema. Todėl pirmaisiais metais sulaukta daugiausiai aukų, niekas niekuo nebesistebėjo...


R. Č. nuotr.
Kiti keitėsi augintiniais, kad netektų valgyti savojo arba mainė juos į kitus būtiniausius reikmenis. Mokytoja atsinešė į mokytojų kambarį gatvėje priklijuotą ranka rašytą skelbimą. "Duodu 4,5 metro flanelės ir primusą už katę." Lapelis sukėlė "ilgą ginčą - ar moralu valgyti kates?" Greitai tokių skrupulų neliko. 
Ir, tikėkite manimi, net didžiausiam gyvūnų mylėtojui čia viena švelniausių citatų.

Kas buvo man keista, bet, pasirodo, Leningrade gyvenimas nesustojo: Zoologijos sodo darbuotojai tebesirūpino gyvūnais (tais, kurie nežuvo per bombardavimus), profesoriai skaitė paskaitas studentams ir net juos egzaminavo, rašė mokslinius darbus, vyko šiokie tokie koncertai ir spektakliai. Gyvenimas parodė, kad išgyveno tie, kurie ėmėsi veiklos ir laikėsi kasdienės sistemos. 

Knyga parašyta labai sklandžiai, aiškiai, lengvai skaitoma (stiliaus prasme, nors aprašomi įvykiai kartais užstringa gerklėje). Žinoma, yra daug skaičių, datų, duomenų. Tačiau labiausiai sukrečia ir atskleidžia tikrąjį vaizdą dienoraščiai. Cituojami ir paprastų žmonių rašyti dienoraščiai, ir žinomų rašytojų, mokslininkų atsiminimai. Taip pat vokiečių kario dienoraščio ištraukos.

Autorė puikiai supranta, kad net dideli mirčių skaičiai nepalieka tokio įspūdžio kaip paprasto žmogaus liudijimas apie artimo, mylimo šeimos nario mirtį. 

Šią istorinę knygą skaičiau kaip romaną: autorė išradingai sukuria emociją, įtampą, atmosferą, per visą knygą lydi kelios siužetinės linijos - kelių žmonių likimai ir dienoraščių ištraukos pramaišiui su karo faktais. Pabaigoje (priminė amerikietišką filmą) trumpai pristatyta, koks šių žmonių likimas po karo. 

Beveidžių generolų paveikslams suteikiama spalvų:
Leningradui nepasisekė, nes jį paskyrė maršalui Klimentui Vorošilovui. Šešiasdešimtmetis, pasipūtęs puošeiva siaurais ūsais, mėlynų blyškių akių būdavo vaizduojamas kaip galantiškas, bet dažnai viską painiojantis karo veikėjas.  
Autorė įpina to meto anekdotų, eilėraščių, parašytų blokados metais, juodojo jumoro perliukų, sugalvotų pačių leningradiečių, "atradimų", padėjusių išgyventi. Smulkmenos, iš kurių susidaro tikrasis Leningrado vaizdas. 
Dmitrijus Lichačiovas nešdavo vandenį iš ugniagesių hidranto, vilkdavo jį namo cinkuotoje vaikiškoje vonelėje. Jis pastebėjo, kad mažiau išsilaistydavo, jeigu į vandenį įmesdavo kelias šakeles. Išaiškėjo, kad senyvas jo tėvas ("pats prieštaringiausias ir ūmiausias mano pažįstamas žmogus") netikėtai gerai skaldo malkas, nes buvo kaip ir "buržuikos" pilietinio karo veteranas. Lichačiovas pastebi, kad zoologai išgyveno blokadą, nes mokėjo gaudyti balandžius ir žiurkes. Nepraktiški matematikai mirė. 
Jei abejojate dėl šios knygos storio ir svorio, nebijokite - plačios paraštės, dideli tarpai tarp eilučių, storas popierius, keli lapai nuotraukų ir išnašų; tinkamai išleista knyga suplonėtų bent dvigubai. Minusas "Obuolio" leidyklai (bet ne knygai) už skubotą leidimą: korektūros, tipografijos klaidas. Nors šiaip jos praslydo pro akis, nes knygą godžiai skaičiau.  

Knygą patariu skaityti, išties verta. Autorė žurnalistė A. Reid išsiskiria sveiku ir objektyviu požiūriu. Ji studijavo Rusijos istoriją universitete, o postsovietinių valstybių gyvenimą matė iš arti - gyveno ir dirbo Ukrainoje, atvyko neromantiškame dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjunga ką tik buvo žlugusi. Ji yra išleidusi kelias knygas apie slavus: apie Ukrainos, Sibiro istoriją ir t.t.

 Mano įvertinimas: 5/5 
      
Leidykla: "Obuolys"
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 543
Knyga iš: internetinio knygyno
Kainavo: 25 Lt

Komentarai

  1. Šiek tiek abejoju užsieniečiais, rašančiais apie Rusiją... Labai norėčiau paskaityti ką nors panašaus, bet rusų autoriaus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. siūlau vistik paskaityti, juk bet kada galima numesti knygą, jei nepatiks. aš nenusivyliau, nors esu irgi panašios nuomonės. kaip rašiau apžvalgoje - autorės požiūris labai sveikas ir objektyvus. būtent - objektyvus, patiems rusams šis laikotarpis idealizuotas, sudidvyrintas, jie į jį žvelgia subjektyviai. knygoje pati autorė užsimena: kokia "blokadnikė" bobutė per minėjimus pakylėtai pasakoja apie blokadą - ji pasakoja legendą, kurią pati susikūrė, pagražino, kad galėtų tuos metus atsiminti be skausmo. be to šioje knygoje cituojami gyvi įspūdžiai iš dienoraščių, kurie buvo rašomi būtent blokados metais.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...