Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kurt Vonnegut "Čempionų pusryčiai", arba Šizofrenijos požymiai...

Jei prieš tai aprašyta Kurto Vonneguto "Skerdykla" sulaukė vien pagyrų, tai "Čempionų pusryčiai" - visiškas nesusipratimas. Metai vos prasidėjo, o aš jau žinau, ką paskelbčiau Metų nusivylimu. Rašė, rašė, dėliojo lapelius su romano apmatais, pavargo, pasėdėjo, papaišė, vėl parašė, vėl pavargo, vėl papaišė... 

Aišku, atpažįstamas Vonnegutas šioje knygoje: tos pačios globalios idėjos, toks pat atsainus, "nieko nepadarysi" požiūris.
R. Č. nuotr.
- Seniau, - tarė jis, - aš buvau gamtosaugos šalininkas. Verkdavau ir aimanuodavau, kad žmonės iš malūnsparnių su automatiniais šautuvais pyškina erelius ir kitus paukščius, bet paskui nustojau. Per Klivlendą teka upė, taip užteršta, kad kartą per metus užsidega. Seniau dėl to širdį skaudėdavo, o dabar tik juokiuos. Kai koks nors tanklaivis netyčia išverčia į okeaną savo krovinį ir išžudo milijonus paukščių ir milijardus žuvų, aš sakau: "Tegyvuoja "Standart oil" ar kas ten tą naftą išvertė!" - Trautas entuziastingai iškėlė rankas, - "Eikit sau po galais su "Mobilo" degalais!" - riktelėjo jis. 
Šoferis apsiniaukė.
- Juokus krečiat, - tarė jis. 
- Aš supratau, - pasakė Trautas, - kad Dievas visai nesirūpina gamtosauga, tad mums, žmogeliams, saugoti gamtą - tikra šventvagystė ir tuščias laiko eikvojimas. Kad jūs pamatytumėt jo vulkanus, tornadus, potvynius! Kad jūs žinotumėt, kokius ledynmečius jis organizuoja pas pusę milijono metų! 
Svarbiausia, kaip visada jo kūriniuose, ne rašymo stilius, o idėjos. Tik gal per daug užsiplėšė: ir narkomanija, ir rasizmas, ir aplinkos tarša, ir dar velniažinkas... Ir Amerikos visuomenės ironizavimas. Lengvai pasityčioja iš amerikiečių ir jų būdo. Lengva jam, jis gi netikras amerikietis - vokiečių kilmės. 

Ši knyga per daug padrika, pernelyg šizofreniška: kalba apie vieną, mintis nutrūksta, tad rašo apie kitką... Pats rašytojas savo paties vardu rašo: 
...aš išskiemenavau žodį "šizofrenija". <...> Aš nežinojau ir iki šiol garantuotai nežinau, ar sergu šia liga.
Skaičiau 1981 metais išleistą knygą - pagalvojau, kodėl sovietmečiu išleido Amerikos (šaltojo karo priešės) rašytojo, ir dar tokio kontroversiško, kūrinį. Supratau - čia gi pašiepiamos 'kapitalistinio' pasaulio ydos... Dabar mes irgi taip sakome, tik vadiname 'vartotojiškos visuomenės' problemomis... 

Ir dar vienas faktas pralinksmino: kokias Amerikos kasdienio gyvenimo smulkmenas Vonnegutas aprašė, pristatė ir nupiešė norėdamas ironizuoti, tą sovietinio pasaulio skaitytojas 1981 metais beveik už gryną pinigą turėjo priimti: juk net automatinė skalbimo mašina buvo stebuklas. O kur dar tokie nežinomi faktai, kaip  KFC vištiena, gatvių gaujos, getai, regbis, juodaodės kambarinės, mėsainis...  

Va, ir pats to nežinodamas, Vonnegutas piešė socialistinio pasaulio atstovams (būsimiems kapitalistinio pasaulio pradinukams) karvę ir kotletą tarp dviejų bandelių... 

Mano įvertinimas: tarp 2 ir 3 iš max. 5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 1981
Originalo metai: 1973
Puslapių: 263
Knyga iš: bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Tai yra mano nuomonė, tačiau Galapalagai ir Katės lopšys yra tokie patys nesusipratimai... Net abiejų rašymo stilius visiškai toks patys, kaip ir Čempionų pusryčių. Keista tai, jog daug kam šie kūriniai vis tiek patinka. Dabar vis mąstau, ar šias tris knygas nunešti į Mint Vinetu, ar laikyti vien iš pagarbos Vonnegutui (nes trys jo knygos visgi yra labai geros ir dėl to jį myliu):/.
    Tačiau siūlau perskaityti Titanų sirenos, man asmeniškai geriausias iš jo skaitytų kūrinių.

    AtsakytiPanaikinti
  2. o kurios dar be "titano sirenų" patiko?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jau minėta bloge Skerdykla nr. 5 ir Žmogus be tėvynės, kur užrašytos jo paskaitos. Mačiau kelis video jutūbėje (praktiškai tas pats kas ir knygoje rašoma), o dar ją galima atsisiųsti iš anarchija.lt. Gaila tik, kad kelių valandų skaitalas yra...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dar mokykloje (apie 82-83 m.) perskaiciau Cempionu pusryciai ir Skerdykla nr.5 ,abu kuriniai vienoje knygoje, jei atmintis neapgauna pavadinime buvo ir Juodasis pirmadienis,puikios knygos ir harmonu kamuojamam fantastikos megejui paliko stipru ispudi apie negirdeta, nematyta gyvenima.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...