Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

The Artist / Artistas (2011)

"The Artist" / "Artistas" (2011) - šiuolaikinis filmas, pastatytas pagal senojo kino tradicijas. Juodai baltas, nebylusis kinas su šiuolaikiniais aktoriais, nufilmuotas su šiuolaikine kamera šiuolaikinio prancūzų režisieriaus Michel'io Hazanaviciaus (kilusio iš Lietuvos žydų šeimos). Šis filmas pernai Kanų festivalyje sukėlė euforiją, bet Palmės šakelę gavo tik pagrindinis aktorius. Gelbėti šį filmą pasiryžo amerikiečiai - filmas gavo Auksinį gaublį, dar keletą apdovanojimų, nominuotas net dešimčiai skirtingų "Oskarų" kategorijų. Žiūriu, nebyliojo kino magija užbūrė daugelį... O pro mane tas magijos žiburėlis praskrido išvis neužkliudęs... 


Ką šis filmas siūlo tokio, ko aš negalėčiau gauti iš šiuolaikinio filmo su normaliu garso takeliu? Arba iš senojo filmo, neperfilmuoto, o tikro tų laikų filmo, na, kad ir Čarlio Čaplino juostų? 

Į šį filmą visi dėmesį atkreipė tik dėl to, kad jis atrodo kitaip - perdėtų spec. efektų laikais nufilmavo filmą a la seniena. Čia kaip klumpėm apsiavus pereiti vasarą Basanavičiaus gatve Palangoj. Dėmesio tikrai sulauksi... 


Man šį filmą žiūrėti buvo nuobodu: per didelės šypsenos, per daug vaipymosi ir akių vartymo (atseit, išraiškingi veidai), per daug muzikos. Dar tas vyriokas daugmaž natūraliai atrodo (Jean Dujardin), bet moteriškė (Berenice Bejo) nusivaidina.

Kas dar sunervino - šį filmą reikia žiūrėti iš tikrųjų. Akių nenusuksi, mezginio nepasiimsi... O žiūrėti tai nelabai yra į ką... Paimta sena, banali istorija ir nufilmuota senoviškai. Nei aktorių darbas nėra įspūdingas, nei režisieriaus, nei operatoriaus. Kodėl aš turiu žiūrėti šį filmą, jei galiu pasižiūrėti senus įrašus? Atsakymo neradau, nors peržiūrėjau visą filmą. Manau, kad aktoriams buvo smagu darbuotis tokiame projekte, bet man, kaip žiūrovei, buvo žiauriai nuobodu. Filmo kūrėjai sutaupė garso įrašų sąskaita. Ir plius galėjo kviesti skirtingų tautybių aktorius, kuriems net nebuvo būtina kalbėti angliškai. Dizaineriai nupaišė kelis titrus, ir viskas. 

Patiko tik viena scena: pagrindinio herojaus sapnas - košmaras, kuriame girdisi realūs garsai (juokas, statomos stiklinės, žingsnių garsas). Aktoriai prakalba tik pačioje pabaigoje, bet ji - visiška banalybė. 

Jei tai būtų šiuolaikinė istorija, dabartiniai laikai, o ne senoviniai, ir tai būtų pateikta kaip nebylusis kinas, galbūt mane sudomintų daugiau. O dabar verčiau žiūrėčiau Quentin'o Tarantin'o "Sin City". 

Komentarai

  1. nuomone apie filma tokio pobudzio - jeigu patinka daugeliui tai man butinai nepatiks. kai kam sitas filmas (tame tarpe ir patiems prancuzams) neitinko del to, kad jame smezuoja per daug amerikietiskos kulturos. juk tai filmas apie viena svarbiausiu amerikietiskos kulturos fenomanu - holivuda. daliai ziurovu sitas filmas nepatinka del to, kad jis tapo vienu oskaru premijos favoritu (manau ir autore del to tapo labai kritiska sio filmo atzvilgiu). jeigu tarkime sis filmas butu isgarsejas prancuzyjos arba europos mastu, manau autore si filma garbintu. kitiems jis neitinka del to, kad jis nespalvotas, jame nesnekama ir netgi nera spec efektu. o manau daugeliui normaliu ziurovu, kurie vertina gera scenariju, gera vaidyba, nuostabia rezisura ir operatoriaus darba, sis filmas paliko neisdildoma ispudi.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "autorė" tapo kritiška šio filmo atžvilgiu, nes jis tiesiog jai nepatiko, o ne dėl to, kad paprieštaurautų kažkieno nuomonei. nepatiko turbūt dėl to, "kad jis nespalvotas, jame nesnekama ir netgi nera spec efektu"...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".