Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Asuka Fujimori "Mikrokosmosas, arba Sogos teorema"

Trenkta, sukta, įžūli ir patraukli knyga. Autorė Asuka Fujimori - greičiausiai net ne japonė, greičiausiai net ne moteris. Kas - neaišku, tai - tik anonimas, prisidengęs japonišku vardu. "Mikrokosmosas, arba Sogos teorema" - ne Japonijos atspindys. Viskas, ką skaitysite, yra tik autoriaus vaizduotės vaisius. Nesitikėkite arbatos gėrimo ceremonijų aprašymų ar rytietiškos išminties.

Neverta ieškoti konkrečių sąsajų su Japonija. Tai - ne Japonija, tai - paralelinis pasaulis, egzistuojantis autoriaus ir skaitytojo galvoje. Nepaisant to, kad knygoje yra Japonijos ir kitų šalių užuominų, vietovardžių (Japonijos, Rusijos, Amerikos), realių faktų (Hirošimos sprogimas, karas ir t.t.).

Ši knyga - tikras kosmosas, mikrokosmosas, jei teisingiau pasakius. Autoriaus vaizduotės vaisius, du pasauliai: kažkelioliktojo amžiaus Japonija ir laikotarpis prieš ir per II pasaulinį karą. Šie abu pasauliai labai panašūs: ištvirkimas, iškrypėliai, korupcija, kastos, žmogžudystės. Išlepinti žmonės su iškrypėliškais ir pražūtį nešančiais norais. 

R. Č. nuotr.
- Nuostabioji princese, jūs išties negailestinga. Mano tėvas mirė dėl jūsų kaltės.
- Ką?! Dėl mano kaltės? Na tai gražiausia! Gal norite išperti man kailį?
- O ne, niekados, jūs tokia graži, vien jus paliesti būtų nusikaltimas. Tačiau ta kregždės giesmės istorija...
- Kregždės? Kokia istorija?
- Nagi prisiminkite. Jūs prašėte, ir labai primygtinai, mano tėvą sugauti kregždės giesmę...
- Kregždės giesmę? Man? Na ir nustebinote! Ką man veikti su tokiu niekalu! Mano pačios balsas malonus, kur kas labiau kerintis nei melodingiausios paukščių giesmės. Nagi, išeikit iš mano apartamentų ir netrukdykit manęs dėl niekniekių. 
Tekstas - įžūlus ir drąsus. Tiesa, vis negalėjau susitaikyti su minčių šokčiojimais - kartais net atversdavau puslapį atgal, kad įsitikinčiau, jog neperverčiau iškart dviejų. 

Ritmas greitas: keičiasi vaizdai, laikmečiai, vietos, žmonės. Ir vis nauji žmogaus silpnybių aprašymai. Tikra ydų kolekcija, kurios viršūnėje - pagrindinis veikėjas Hitošis, velkantis ant savo pečių kelių šimtų metų Sogos šeimos istorijos svorį. 

Pabaiga šokiravo, nustebino netikėtu posūkiu - prieš tai skaitytame tekste buvo vos pusės sakinio užuomina... Gal ir rasčiau prie ko prisikabinti šioje knygoje, bet tas trenktas pasakojimas įtraukė ir sužavėjo.

Mano įvertinimas: 5-/5 

Leidykla: "Tyto Alba"
Leidimo metai: 2008
Originalo metai: 2005
Puslapių: 319
Knygą radau: knygyne
Kainavo: apie 10 Lt

Komentarai

  1. Pritariu del trenkto rasymo stiliaus bei itraukiancio, greito tempo. Tik man asmeniskai tas posūkis pabaigoje pasirode toks siek tiek "tarsi is dangaus", del to pabaiga jau kiek nuvyle. Bet knyga ne prasts, "susivalge" tikrai greitai - dekui uz rekomendacija :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...