Chico & Rita (2010)

Mielas ir jaukus animacinis filmas suaugusiems - "Chico ir Rita". Ispanų ir anglų kalbomis pastatytas filmas pelnė keletą apdovanojimų: Europos kino apdovanojimus, Gojos premiją ir Europos animacinių filmų ir TV laidų festivalio prizą.

Penktojo ir šeštojo dešimtmečio Kuba, Niujorkas, Las Vegasas, Paryžius... Puiki atmosfera ir to laikmečio realijos. Tų metų mados ir muzika. Daug geros muzikos - mielo džiazo. Net, atrodo, šimtus kartų girdėta "Besame Mucho" suskamba kitaip.

Patiko ir animacijos stilius. Keista ir malonu matyti grubų, primityvoką, senų animacinių filmų stilių primenantį vaizdą, ypač po šiuolaikinių "multikų" nudailintos grafikos. "Chico & Ritos" stilius priminė senus sovietinius filmukus. Veido bruožai išryškinti, pietiečių lūpos - nenatūraliai didelės, vapsviški liemenys ir neproporcingi, bet aistringi moterų  klubai. Keista buvo sužinoti, kad prie kūrimo prisidėjo "Walt Disney" studija, juk jų net 2D animacija pasižymi saldumu ir pop-paprastumu.

Siužetas - paprastas ir romantiškas. Rodos, nieko ypatinga - romantiška, visą gyvenimą trunkančios meilės bei šlovės ir nuopolio istorija. Lyg ir kažkur matyta, skaityta, girdėta... Bet ta visuma, kurią sukuria siužetas, dailininko darbas ir muzika, pakeri. 

Jaunas pianistas ir gabi daininkė - aistringas Chiko, gražuolė Rita. Jų keliai vis susikryžiuoja ir išsiskiria. Kaip ir jų karjera: kyla ir krenta. 

Veiksmas vyksta egzotiškoje Kuboje, Havanoje, tuo metu, kai šalis perėjo iš imperialistinės santvarkos į 'amžinąją' revoliucinę, kaip ją vadinu, - juk dar prieš kelerius metus televizijos ekranuose šmėkščiojęs Fidelis vis dar dėvėdavo tokią pat uniformą, kokią dėvėjo prieš penkiasdešimt metų per revoliuciją. Buvo beveik tikras šokas išvysti jį pasiligojusį ir su treningu - sužlugo tas nepalaužiamojo įvaizdis, kurį jis tiek ilgai kūrė ir kuris taip įsirėžė į visų sąmonę... Bet per daug nuklydau - filmas ne apie tai, nors kilusi revoliucija palietė ir filmo herojus. 

Veiksmas persikelia ir į išlepintą Ameriką, Niujorko ir Las Vegaso scenas ir motelius, į Paryžių, kur muzikantai keliauja su gastrolėmis. 

Ir visuose šiuose miestuose vis matome Chiko ir Ritą - po vieną ar atskirai, mylinčius, išduodančius, besiilginčius, kenčiančius, bet žinančius, jog yra skirti vienas kitam. Tik kada ateis tas laikas, kai jie iš tiesų galės būti kartu? 

Ir pabaigai  - noriu į Kubą. Noriu dabar, kol jos neištiko dar vienas revoliucinis kataklizmas. Noriu dabar, kad pamatyčiau tą penkiasdešimčiai metų 'užkonservuotą', nesugadintą Kubą.