Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

William Somerset Maugham "Pyragai ir alus, arba Skeletas spintoje", arba Kai pavadinimas nuvilia

Šią knygą pirkau turbūt tik dėl pavadinimo "Pyragai ir alus, arba Skeletas spintoje", neskaičiau tikriausiai nei anotacijos, nei recenzijų. Pavadinimas suintrigavo - maniau, bus šmaikšti knyga, deja, buvo visiška nuobodybė.

Nei pyragų, nei alaus... Ir tas skeletas spintoje (t.y. šeimos paslaptis) per daug liesas.

Veiksmo nėra - tik daug šnekų. Knygoje rašytojas W.S. Maugham, pirmuoju asmeniu ir suteikęs pasakotojui nemažai autobiografinių bruožų, pasakoja apie rašytoją Edvardą Drifildą - įžymų, pasenusį. Po jo mirties rašoma biografija, iškyla gyvenimo paslaptys. O jos tokios ir tėra: moterys ir skolos. Nieko naujo - tai bemaž visų menininkų palydovės. Visai nevertos šio skambaus knygos pavadinimo. 

Paties E. Drifildo romane lyg ir nėra: tai vieni pasakoja apie jį, tai kiti, tai jis tampa apkalbų objektų sustabarėjusioje britiškoje visuomenėje. 

Pasakotojas, lankydamasis E. Drifildo namuose, apibūdina juos kaip "muziejiškai suplėkusius". Kiek man teko lankytis rašytojų memorialiniuose namuose ar muziejuose, jie visi vienodi, šalti ir nuobodūs. Ir visa ši knyga tokia - nuobodi, be azarto, be veiksmo. Tik mechaniškai vardijami Didžiojo Rašytojo gyvenimo akcentai, kurie praeito amžiaus pradžios visuomenę gal ir šokiravo, bet dabartinė juos priima su žiovuliu. 

R. Č. nuotr.
Edvardas Drifildas tikrai mane mokė važiuoti dviračiu. Tada ir susipažinau su juo. Nežinau, ar jau seniai dviratis buvo išrastas, bet atmenu, kad Kento užkampyje, kur gyvenau, pamatęs žmogų, lekiantį su geležiniais ratais, kiekvienas atsigręždavo ir žiūrėdavo tol, kol šis dingdavo iš akių. Dviratis dar tebebuvo pašaipos objektas pagyvenusiems džentelmenams, kurie sakydavo, kad jiems pakanka ir savų kojų, o pagyvenusios damos, pamačiusios jį atvažiuojant, su siaubu puldavo į šalikelę.
Taigi, visa knyga - tik šnekos. Ir kalba tokia migdanti ir monotoniška. Vakarais neįmanoma skaityti - jau po poros puslapių imdavo miegas ir tekdavo knygą kišti po pagalve. O turėjo būti satyrinis romanas. Deja, britiškas humoras kartais man būna neįkandamas.

Mano vertinimas: 2/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 1930
Originalo pavadinimas: "Cakes and Ale or: The Skeleton in the Cupboard"
Puslapių: 216
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 6 Lt

Komentarai

  1. Oij, tik nepradek taip kritikuoti Maugham'o. Verciau alaus isgertum, nei jo tiketumeis rimtesnes knygos puslapiuose.
    Kitakart, suviliota knygos pavadinimo, paskaityk anotacija - isvengsi rimtesnes knygos, o ne norimo to metu praversti skaitalo.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės", arba Emocijų štilis

Net idealiausiuose santykiuose ateina nusivylimo akimirkos, kai pradedi pastebėti kito žmogaus ydas. Štai ir mano romanas su Harukiu Murakamiu priėjo šią ribą.

Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", arba Blankus klonų gyvenimas

"Neleisk man išeiti" - antroji mano skaityta Kazuo Ishiguro knyga, ir tokia pati nuobodi ir sausa kaip ir pirmoji, "Dienų likučiai".

Rokas Flick "Šiaurės Sachara", arba Prūsijos karalystės žlugimas

Taip nuobodžiai prasidedančio romano turbūt dar neteko skaityti... Štai ką rašo Rokas Flick antrojoje knygos pastraipoje: "Vienas senovės prūsų, ankstyvųjų šio krašto gyventojų baltų, buvo vadinamos Aistmarėmis. Šis gėlas 838 kv. km ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę..." Ir taip toliau, ir panašiai apie Kuršių neriją - Šiaurės Sacharą...