Franko McCourto "Andželos pelenai" buvo sunkus skaitinys. Skaičiau ilgai, sunkiai ir vis bandžiau suprasti: "Ką tu man nori pasakyti, Frankai McCourtai?"...
Kažkada buvo tokie laikai, kai vyrai turėdavo teisę kariauti dešimt metų, ir dar dešimtmetį švęsti, trankytis po viešnamius ir smukles ir negrįžti namo, o moterys privalėjo jų kantriai laukti namie. Graikų mito herojė Penelopė, laukusi su deivėmis ir sirenomis laiką leidžiančio Odisėjo, tapo ištikimybės simboliu. Iš kitos pusės į šį mitą bando pažvelgti Margaret Atwood savo knygoje "Penelopiada".
Žavingas Tracy Chevalier romanas "Dama su vienaragiu". Labai panašus į "Merginą su perlo auskaru" - romano centre taip pat mažai žinomo kūrinio istorija. Gal knyga "Dama su vienaragiu" ne tokia įtraukianti ir sklandi, bet tokia pat patraukli.
Niekai niekučiai tas Gaby Hauptmann romanas "Ieškau vyro impotento bendram gyvenimui"... Noras paskaityti ką nors šmaikštaus ir moteriško atsirėmė į banalų romaną.
Kažin, ar verta leisti tokias knygas... Alexanderio McCall Smitho romanas "Škotijos gatvė 44" nuvylė stereotipiniais personažais ir visiškai lėkštu veiksmu.
Arthuro Goldeno romanas "Geišos išpažintis" - man pasirodė esantis daugiau enciklopedija apie geišų kultūrą, nei romanas. Ir nors knygos apie Rytus iš manęs gauna papildomų balų, bet net man šios knygos dėstymas buvo per sausas, o siužetas - labai nusaldintas ir nugerintas pačioje pabaigoje.