Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jurga Ivanauskaitė "Kelionių alchemija", arba Žvilgsnis per ivanauskaitišką prizmę

Perklausyta Jurgos Ivanauskaitės audioknyga "Kelionių alchemija" tos alchemijos atnešė mažiau, nei tikėjausi. Gal jau pati daug ką žinojau, gal per mažai tų kelionių aprašyta, o gal šiaip kabinėjuosi.

Jurga Ivanauskaitė aprašė savo keliones po Egiptą, Peru ir Veneciją. Tiksliau tai - jau po rašytojos mirties surinkti straipsniai, spausdinti įvairiuose žurnaluose. Taip pat į šią knygą pakliuvo ir surankiotos esė, kuriose užsimenama ir apie kitas keliones, į tolimas šalis ir po sielos kerteles.

Užkliuvo tai, kad kartojasi aprašomi faktai. Rašytoja dukart lankėsi Venecijos karnavale, dukart jį ir aprašė. Ir šiuose dviejuose skyriuose negalėjau nepastebėti besikartojančių faktų, parašytų netgi tais pačiais žodžiais, kurių panašu nepamatė, o gal vardan autentiškumo tyčia nepastebėjo knygos redaktoriai, jei tokių buvo.

Na, o šiaip, rašytoja savaip - ivanauskaitiškai - aprašinėja tai, ką mato. Tačiau nevengia ir istorinių duomenų.

R. Č. nuotr.
Maždaug už trijų kilometrų, Karnake, nuobodžiaudama neaprėpiamuose amžinybės plotuose, stovi kita milžiniška šventovė, kuri neįgudusiam žiūrovui gali pasirodyti kaip tikslus Luksoro dievanamio atspindys. Sfinksai su avinų galvomis, sugulę ilgomis eilėmis vienas priešais kitą prie centrinio įėjimo, stebi pasaulį visai abejingai. Avinas egiptiečiams anaiptol nereiškė kvailybės, o simbolizavo vieną iš asmens sielų, vadinamąją Ba, kuri, atsiplėšusi nuo kūno, praranda bet kokį prisirišimą prie materialiosios šiapusinės realybės, prie visko, kas žemiška, kas žmogiška, pernelyg žmogiška. Gal todėl, iš avingalvių sfinksų net karščiausioje saulės atokaitoje sklinda toks šaltas, ledinis, stingdantis abejingumas.
Kartais tas pasaulio stebėjimas pro ivanauskaitišką prizmę velniškai įdomus, tačiau kartais pradeda ir varginti. Teisybę sako, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Tiksliau skaityti, ką ir kaip matė J. Ivanauskaitė.

Dar ką pastebėjau - kad audioknyga ne itin geras pasirinkimas skaityti kelionių knygą. Nors nuotraukų knygoje nedaug, tačiau verta į jas pasižiūrėti. Gerai, kad turiu ir popierinę knygą, ir galėjau taip padaryti.

Mano įvertinimas: 3+/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 2003
Puslapių: 320
Knyga: audioknyga - iš skaityklės, popierinę - išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.