Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Andrzej Stasiuk "Pakeliui į Babadagą", arba Paribių Europa

Leidyklos "Kitos knygos" išleista Andrzejaus Stasiuko knyga "Pakeliui į Babadagą" tapo puikiu skaitiniu. Jo kelionių esė - gražus tekstas apie neįprastas autoriaus keliones.

Rašytojas malasi ne po įprastas turistines vietas iš TOP 10 gražiausių pasaulio vietų sąrašo, bet po Europos paribius - kažkur tarp pietryčių Europos ir Balkanų. Rumunija, Ukraina, Vengrija, Slovakija, Moldova... Jį maniakiškai traukia ne didieji miestai, o glūdžios provincijos, kur vietiniai gyventojai turisto nėra matę per visą savo gyvenimą.

Suprantu jį - žingsnis į šoną iš turistų praminto tako apie šalį gali pasakyti daugiau nei savaitė sekiojimo paskui gidą. Aš pati geriau atsimenu ne Lisabonos akveduką ar senovinę architektūrą, o nelegalų bendruomenės klubą apleistoje buvusioje mokykloje su nuostabiomis freskomis, ne Egipto piramides, o vietinį prekybos centrą, kur net kainos užrašytos arabiškais skaitmenimis, ne Atrachanės 16 amžiaus kremlių, o medinių trobų gatvę palei naują, įspūdingą, blizgantį, gremėzdišką Operos ir baleto teatrą.

Kelionės po paribius ir pasako daugiau apie šalį ir žmones, ir pačiam tavyje sužadina daugiau minčių nei paveikslėlio verti vaizdai.

R. Č. nuotr.
Tai buvo Hidašnėmetyje, pasienio stotyje už pusvalandžio kelio nuo Košicės, kur išlipome įkaitusiame perone, o saulė ritosi į vakarus tarsi nukirsta gaidžio galva, palikdama paskui save raudoną šliūžę. Aplinkui, kiek akys užmato, nebuvo nieko. Juodi elektros stulpai tirpo sausų išdegintų laukų begalybėje, pūtė vėjas. Aplink stoties pastatą sukinėjosi pasieniečiai slovakiškais ir vengriškais mundurais. Turbūt taip atrodo visos buvusios pasaulio, tai yra Europos, periferijos sienos: tuštuma, vėjas ir kareivinės, kur laukiama nežinia ko, galbūt priešo, o kai šis metų metus nepasirodo, iš nuobodulio nusišaunama.

Rašytojas atranda kitokią Europą - be briuseliško nudailinto fasado. Kaip jis pats sako, - spjūvis civilizacijai į veidą. Tačiau A. Stasiukas nieko nemoko, nieko nepatarinėja, nesiūlo, nepateikia jokio gelbėjimo plano, jei jo ir reikia. Jo tekstas - tik kelionės atspindys.

Tas maniakiškas jo potraukis provincijai nepaaiškinamas, nesuprantamas net jam pačiam:
"Šimtas šešiasdešimt antspaudų - lyg šuniui ant uodegos. Visuomet grįžtu toks pat kvailas, koks išvažiavau. <...> Grynas laiko ir pinigų eikvojimas. Puikiausiai galėčiau net nepajudėti iš namų, nes visa, ką pamatau, turiu čia pat."
Tačiau tekstas nuostabiai gražus, poetiškas. Tai ne dokumentika - tekstas toli nuo kelionių žurnaluose spausdinamų straipsnių. Knyga ne kiekvienam - nėra jokio veiksmo, moralo, personažų. Vienas vienintelis personažas - pats rašytojas, besivejantis savo obsesiją.

Mano įvertinimas: 4/5 

Leidykla: "Kitos knygos"
Leidimo metai: 2006
Originalo metai: 2004
Puslapių: 285
Knyga: iš prekybcentrio
Kainavo: 5 Lt

Komentarai

  1. Oo, šią jau pasiruošusi griebti, kai pribaigsiu "Užburtą kalną". Po aprašymo nekantrauju dar labiau.:)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis", arba Kodėl didysis neatrodė toks didis?

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis". Taip, klasika. Taip, susipažinti reikia. Taip, skaityti verta. Ar patiks? Nebūtinai.