Su tokiu pokštu išsisukti galėjo tik Alessandro Baricco: parašyti šimto puslapių nesiekiančią knygą elementoriaus dydžio raidėmis ir pavadinti romanu - "Triskart aušroje".
"Triskart aušroje" - barikiškas perliukas. Bet jau toks mažas, kad dėl jo perlų ieškotojai į vandenyno dugną tikrai nenertų.
Trys nuostabios istorijos apie du žmones. Du žmonės, trys susitikimai. Šie žmonės susitinka skirtingais savo amžiaus tarpsniais. Rodos, nereikia nieko galvoti ir spręsti, tik dėlioti puzzle gabaliukus iš skirtingų susitikimų, kurie, panašu, vyksta kažkokiuose paraleliniuose pasauliuose. Nerealūs susitikimai realiame pasaulyje.
Pažiūrėkit - jau aušta.
Ir kas?
Tai laikas, kai jūs grįžtate namo miegoti.
Kuo čia dėtas laikas? Aš ne maža mergaitė.
Svarbu ne laikas, o šviesa.
Ką, po galais, čia šnekate?
Dabar tinkama šviesa grįžti namo, ji tiesiog tam skirta.
Šviesa?
Nėra geresnės šviesos jaustis švariam.
Knygos plonumas iš pat pradžių negąsdino - ir keliais žodžiais galima apstulbinti. Maniau, kad jau trenks į smegenis - taip, kaip tas pats A. Baricco padarė su "Novečentu". Deja, šįkart netrenkė...
Viskas taip gražu šioje knygoje ir nuostabiai aišku. Deja, per trumpai. Vos grybšteli ir - viskas. Tai romano eskizas, deja, ne romanas. Tai galėčiau pasakyti į akis net pačiam Baricco.
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 93
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "Tre Volte All'alba"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą