Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Lietuva kaip problema", arba Filosofinė ir istorinė politikos analizė

Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos "Lietuva kaip problema" - knyga tikrai ne atsitiktiniam skaitytojui, ne tik išsilavinusiam, bet ir jau susipažinusiam su filosofijos bei politikos mokslais.

Neseniai buvau skaičiusi Karlo Šliogelio "Terorą ir svajonę", kuri sudarė tokį aiškų prieškarinį Rusijos vaizdą, tad to paties tikėjausi ir iš šios knygos - tik apie Lietuvą - kokių nors sveikų ir protingų samprotavimų apie lietuvio tapatumo problemą ir panašius dalykus.

Tikėjausi laisvesnio teksto, ne tokio moksliško, paprastesnio dėstymo, dabar tai itin "auditorinis" pasakojimas - dviejų politologų apmąstymai apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos politiką. Tačiau knyga savo skaitytoją, kuria naiviai tikėjausi esanti pati, tikrai suras. Toks įspūdis, kad autoriai rašo savo kolegoms, na, ar bent jau valstybininkams ir politikams, ar kažkokiu būdu su jais susijusiems.

Pradžia - apie politikos mokslo istoriją ir raidą - buvo tikrai gniuždančiai nuobodi. Įdomiau pasidarė vėliau, kai buvo kalbama apie tam tikrus reiškinius Lietuvoje ir atgarsius visuomenėje, įžymiausių Lietuvos politikos veikėjų pasaulėžiūrą, kurias autoriai apibendrino ir iškapstė iš straipsnių ir autobiografijų. Įdomu buvo skaityti apie V. Landsbergio, V. Adamkaus, A. Brazausko požiūrį į Lietuvą ir jos istoriją. 
Adamkaus samprotavimuose apie istoriją ir politiką nuolatos sugrįžta pokario partizanų motyvas. Pokario Lietuvos partizanų kova prezidentui yra visuotinis moralinis idealas, susijęs ir su jo asmenine kovos su sovietais patirtimi.
Kai ėmiau knygą į rankas, tikėjausi žemiškesnių tyrinėjimų: ką turime omenyje, kai tariame "Lietuva", ką apie šalį mąsto emigrantai ir įvairūs visuomenės sluoksniai, kaip tai realiai atsispindi mūsų elgesyje, kokiais veiksmais mes rodome meilę ar nemeilę tėvynei. Tikrai, būtent to ir tikėjausi - paprastų mirtingųjų požiūrio, žemiškų tyrinėjimų.

Tačiau manau, kad ši tema dar netyrinėti plotai, o A. Jokubaičio ir R. Lopatos knyga - vienas pirmųjų bandymų išjudinti šį traukinį.

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 359

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas", arba Puslaukinė siela

Gera pradėti metus su puikia knyga: Arto Paasilinnos "Kaukiančiu malūnininku". 

Ar lengva būti šventuoju, arba John Steinbeck "Mūsų nerimo žiema"

Tarp pomidorų džiovinimo ir uogienių virimo spėjau perskaityti "Mūsų nerimo žiemą". Čia buvo antrasis mano susitikimas su knyga: pirmąją, naujo leidimo, dar praeitais metais "suskaitė" šuo, antrąją, 9-ojo dešimtmečio leidimo, neseniai išsimainiau su knygoholikų klano nare. Puiki talentingo rašytojo knyga.  Nors knygą Steinbeck'as parašė 1961 metais, tai gali būti bet kurio dešimtmečio istorija - iki pat dabar. Beveik nėra nuorodų į konkretų laikmetį, nėra aprašymų, tiksliau jie minimalūs. Knyga sudaryta iš dialogų, kurie,  beje, ne knygiški, o lyg iš šnekamosios kalbos: trumpi, šmaikštūs. Visa kita, kas ne dialogai, - Iteno Houlio (pagrindinio veikėjo) kontempliacijos, dažniausiai gimstančios slaptame, jam vienam žinomame Kampe.  Atėjau į Senąjį uostą. Pasakyti sudie? Kam? Nežinau. Negalėjau prisiminti. Rodos, norėjau eiti į savo Kampą, bet kiekvienas prie jūros augęs žmogus žino, kad dabar potvynis, ir mano Kampas užlietas tamsių vandenų.  Istor...