Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos "Lietuva kaip problema" - knyga tikrai ne atsitiktiniam skaitytojui, ne tik išsilavinusiam, bet ir jau susipažinusiam su filosofijos bei politikos mokslais.
Tikėjausi laisvesnio teksto, ne tokio moksliško, paprastesnio dėstymo, dabar tai itin "auditorinis" pasakojimas - dviejų politologų apmąstymai apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos politiką. Tačiau knyga savo skaitytoją, kuria naiviai tikėjausi esanti pati, tikrai suras. Toks įspūdis, kad autoriai rašo savo kolegoms, na, ar bent jau valstybininkams ir politikams, ar kažkokiu būdu su jais susijusiems.
Pradžia - apie politikos mokslo istoriją ir raidą - buvo tikrai gniuždančiai nuobodi. Įdomiau pasidarė vėliau, kai buvo kalbama apie tam tikrus reiškinius Lietuvoje ir atgarsius visuomenėje, įžymiausių Lietuvos politikos veikėjų pasaulėžiūrą, kurias autoriai apibendrino ir iškapstė iš straipsnių ir autobiografijų. Įdomu buvo skaityti apie V. Landsbergio, V. Adamkaus, A. Brazausko požiūrį į Lietuvą ir jos istoriją.
Adamkaus samprotavimuose apie istoriją ir politiką nuolatos sugrįžta pokario partizanų motyvas. Pokario Lietuvos partizanų kova prezidentui yra visuotinis moralinis idealas, susijęs ir su jo asmenine kovos su sovietais patirtimi.
Kai ėmiau knygą į rankas, tikėjausi žemiškesnių tyrinėjimų: ką turime omenyje, kai tariame "Lietuva", ką apie šalį mąsto emigrantai ir įvairūs visuomenės sluoksniai, kaip tai realiai atsispindi mūsų elgesyje, kokiais veiksmais mes rodome meilę ar nemeilę tėvynei. Tikrai, būtent to ir tikėjausi - paprastų mirtingųjų požiūrio, žemiškų tyrinėjimų.
Tačiau manau, kad ši tema dar netyrinėti plotai, o A. Jokubaičio ir R. Lopatos knyga - vienas pirmųjų bandymų išjudinti šį traukinį.
Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 359
Komentarai
Rašyti komentarą