Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Lietuva kaip problema", arba Filosofinė ir istorinė politikos analizė

Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos "Lietuva kaip problema" - knyga tikrai ne atsitiktiniam skaitytojui, ne tik išsilavinusiam, bet ir jau susipažinusiam su filosofijos bei politikos mokslais.

Neseniai buvau skaičiusi Karlo Šliogelio "Terorą ir svajonę", kuri sudarė tokį aiškų prieškarinį Rusijos vaizdą, tad to paties tikėjausi ir iš šios knygos - tik apie Lietuvą - kokių nors sveikų ir protingų samprotavimų apie lietuvio tapatumo problemą ir panašius dalykus.

Tikėjausi laisvesnio teksto, ne tokio moksliško, paprastesnio dėstymo, dabar tai itin "auditorinis" pasakojimas - dviejų politologų apmąstymai apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos politiką. Tačiau knyga savo skaitytoją, kuria naiviai tikėjausi esanti pati, tikrai suras. Toks įspūdis, kad autoriai rašo savo kolegoms, na, ar bent jau valstybininkams ir politikams, ar kažkokiu būdu su jais susijusiems.

Pradžia - apie politikos mokslo istoriją ir raidą - buvo tikrai gniuždančiai nuobodi. Įdomiau pasidarė vėliau, kai buvo kalbama apie tam tikrus reiškinius Lietuvoje ir atgarsius visuomenėje, įžymiausių Lietuvos politikos veikėjų pasaulėžiūrą, kurias autoriai apibendrino ir iškapstė iš straipsnių ir autobiografijų. Įdomu buvo skaityti apie V. Landsbergio, V. Adamkaus, A. Brazausko požiūrį į Lietuvą ir jos istoriją. 
Adamkaus samprotavimuose apie istoriją ir politiką nuolatos sugrįžta pokario partizanų motyvas. Pokario Lietuvos partizanų kova prezidentui yra visuotinis moralinis idealas, susijęs ir su jo asmenine kovos su sovietais patirtimi.
Kai ėmiau knygą į rankas, tikėjausi žemiškesnių tyrinėjimų: ką turime omenyje, kai tariame "Lietuva", ką apie šalį mąsto emigrantai ir įvairūs visuomenės sluoksniai, kaip tai realiai atsispindi mūsų elgesyje, kokiais veiksmais mes rodome meilę ar nemeilę tėvynei. Tikrai, būtent to ir tikėjausi - paprastų mirtingųjų požiūrio, žemiškų tyrinėjimų.

Tačiau manau, kad ši tema dar netyrinėti plotai, o A. Jokubaičio ir R. Lopatos knyga - vienas pirmųjų bandymų išjudinti šį traukinį.

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 359

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

George Orwell "Lapok, aspidistra", arba Ko vertos menininko kančios?

Po truputį atrandu kitokį George Orwellą. Ilgą laiką jis buvo dar mokykloje skaityto "Gyvulių ūkio" autorius, ir viskas... "Gyvulių ūkis" taip pat puiki knyga, bet pernai atradau Orwellą iš naujo - su autobiografine knyga  "Dienos Paryžiuje ir Londone" . Ir štai neseniai knygyne užmačiau šį naują, pernai išleistą romaną "Lapok, aspidistra". Apžiūrėjau ir padėjau, bet po to nesusilaikiau ir parsisiunčiau internetu.