Mark Twain "Gyvenimas prie Misisipės", arba Nevaldoma žodžių upė

Marko Twaino autobiografinis romanas "Gyvenimas prie Misisipės" - didelis, riebus nusivylimas. 

Jaunystėje M. Twainas mokėsi tapti laivavedžiu ir ilgai plaukiojo garlaiviais Misisipės upe. Šios kelionės įkvėpė romaną "Haklberio Fino nuotykiai". Kurie, beje, man patiko labiau nei "Tomas Sojeris". Ir, nepaisant to, kad rašytojo autobiografija man nepatiko, rekomenduoju visiems "Haklberio" gerbėjams. Iš tiesų matyti, iš kur kilo idėjos romanui, ir gal sugebėsite rasti šioje autobiografijoje daugiau nei aš.

Būtent čia M. Twainas pasakoja apie savo jaunystę, "upės mokymąsi", darbą laive, savitą laivininkų "rasę", laivininkų legendas ir papročius. Romanas sudarytas iš dviejų dalių, ir būtent pirmojoje aprašomas laivavedžio amatas, mokymasis ir naujoko nepatyrimas.

- Ši profesija - ne man. Duokit man kibirą ir šepetį, nes tinku tik deniams šveisti. Būti laivavedžiu man nepakanka smegenų, o jei šių ir turėčiau užtektinai, nepajėgčiau jų išlaikyti, nebent vaikščiočiau pasiramstydamas. 

- Nagi, liaukis! Sakydamas, kad priversiu vyrą išmokti upę, tai ir turiu galvoje, - šoko ponas Biksbis. - Gali būti tikras, kad priversiu, arba nuvarysiu į kapus.

Toji pirmoji dalis man visai patiko. Smagi, šmaikšti, įžūloka, jaunatviška, pilna liaudiškų laivininkiškų prietarų ir legendų.

O po to... Tekstas nulėkė nuskrido kažkokiu nevaldomu srautu. Šiam autobiografiniui romanui verkiant reikėjo gero redagavimo. Nes antroji dalis - kažkoks siaubingas minčių, žodžių, pasakojimų, legendų, pramanų chaosas. Toks Misisipės dydžio chaosas. Susidarė įspūdis, kad M. Twainas nesugebėjo atsikratyti Didžiojo Rašytojo sindromo ir į šį autobiografinį romaną sukratė visas įmanomas buvusių, būsimų ir nebūsimų savo kūrinių idėjas ir matmenis. 

Įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Metodika"/"Sofoklis"    

Leidimo metai: 2011

Puslapių: 336

Originalo metai: 1883

Originalo pavadinimas: "Life on the Mississippi"