Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Samuel Shem "Dievo namai", arba Ten, kur Dievo visai nėra


Šiemet "Tyto alba" perleido Samuelio Shemo romaną "Dievo namai". Ši medikų biblija, kadaise sutikta be jokių emocijų, o vėliau sukėlusi ažiotažą, jau senokai yra mano skaitytinų knygų sąraše. Negaliu sakyti, kad tapau šios knygos fane, skaitymo patirtis buvo prieštaringa. Tačiau pliusas uždėtas.

Knygos stilius savotiškas. Kartais net raižo akis nuo tų naujadarų, DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ, akis draskančio, įžūlaus, rėksmingo teksto. Bet ta kalba tokia tipiška tam laikmečiui - 8 dešimtmečiui, kai pasirodė "Kauliukų žmogus" ir kiti panašūs romanai. Absoliučiai toks pat balsas, tonas, stilius. Toks chamiškas, bičiukiškas LSD vartotojo žodynėlis.

Ginčytis su aštuntuoju dešimtmečiu man nelengva. Tuo metu visuomenėje vyko daug pokyčių (seksualinė revoliucija, feminizmo įsisiūbavimas, moterų ir pilietinių teisių akcentavimas). Tai atsiliepia ir knygose, ir jų tonas dažnai rėksmingas, triukšmingas ir įžūlus. Tas tonas ne visada man priimtinas.

Apibendrinant - man patiko žinia, kurią bando pasakyti rašytojas, bet nepatiko istorija. Žinia tiesiog stulbinanti: ligoninė - nužmoginimo mechanizmas. Institucija, kuri turėtų išaukštinti žmogų, yra neįtikėtina mėsmalė, nužmoginanti gydytojus ir ligonius, visiškai nesirūpinanti pacientais. Net nežinau kas tai - pragaro vartai?..
- Nesuprantu, - pasiskundžiau. - Čia ne medicina, čia ne tai, už ką aš pasirašiau. Tikrai nemaniau, kad turėsiu išrašinėti nurodymus klizmoms prieš žarnaknisį. 
- Žarnaknisis - svarbus dalykas, - paprieštaravo Dručkis. 
- Nejaugi čia nėra normalių ligonių? 
- Jie ir yra normalūs ligoniai. 
- Tikrai ne. Tarp jų beveik nėra jaunų. 
- Sofija jauna. Jai šešiasdešimt aštuoneri. 
- Kažkokia beprotystė - vien seniai ir žarnyno tyrimai. Šįryt čia atėjęs tikėjausi visai ko kito. 
- Žinau. Aš irgi ne to tikėjausi. Mes visi tikimės Amerikos Medicinos Svajonės - baltų uniformų, išgydytų ligonių, rezultatų. Šiuolaikinė medicina kitokia.
Jei gydytojai tokie, kaip čia ir rašo, tai, dieve, padėk mums. Skerdykla, o ne ligoninė. Žinot, aš labai tikiu tuo, kas rašoma. Per visą savo gyvenimą su kompetetingais gydytojais turbūt kad ir nebuvau susidūrusi. O jei ir sutinki kokį geresnį, jį užslopina biurokratijos mechanizmas. O pastaruosius dvejus metus apskritai man teko gydytojų ir tos ligoninės atmosferos labai daug matyti. Gal dėl to šiek tiek sunku ir buvo skaityti.

Ir ta sekso pritvinkusi atmosfera labai čia į temą. Ligoninėse tokios užslėptai neužslėptos testosterono ir estrogeno audros siaučia... 

O dar nuovargis, nekompetencija ar tiesiog persidirbimas. Atmosfera tiesiog kraupi. Ir šmaikšti, nors gal kas nors ir pasiginčytų. Toks juodas, krematoriumo stiliaus humoras.

Jei tėvai priešinasi jūsų pasirinktai profesijai: "Noriu būti dailininkas / aktorius / dizaineris / muzikantas..." O tėvai atsako: "Bet, vaikeli, aš visada svajojau, kad būsi gydytojas. Gerai užsidirbsi ir galėsi žmonėms padėti." Jei kilo tokia konfrontacija su tėvais, pirma duokite jiems paskaityti šį straipsnį: "Savo menką algą paviešinęs rezidentas - apie darbo užkulisius, kyšius ir pacientus", o po to ir "Dievo namus". 

Ir po to jūsų profesinei pasirinkimo laisvei - kelias atviras.

Knygos įvertinimas - kažkur per vidurį, nes buvo vietų, kur kikenau (man patinka juodasis humoras), o buvo tokių, kur norėjosi mesti į šoną. Bet, aišku, ta skaitymo kelionė buvo kaip reikiant.

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 428
Originalo metai: 1978
Originalo pavadinimas: "The House of God"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis", arba Kaip lietuviai laimės ieškojo

Patiko man ši Zitos Čepaitės emigracinė pasaka. Niūroka, bet turbūt mažai kam teko girdėti džiaugsmu trykštančias emigrantų istorijas. O Lietuvoje turbūt nebėra nė vienos šeimos, kurios emigracija nebūtų palietusi: laimės ieškoti iškeliavo giminaičiai, draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai...