Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Boris Vian "Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų", o aš spjaunu ant šios knygos

Nors apie Boriso Vian knygiūkštę buvau girdėjusi keletą teigiamų atsiliepimų, bet man ji absoliučiai nepatiko. Šūdas, ir tiek.  

Jei reikėtų pora žodžių nusakyti knygos siužetą, tai būtų: krušasi ir keršija. Knyga vos 90 puslapių, o seksas - kiekvienam puslapy. Vėliau perskaičiau, kad Borisas Vian prancūzas, tai daug kas paaiškėjo, bet knyga nuo to žavesnė netapo. Dar plius kažkokie banalūs rožinių mergaičių svaičiojimai: "ak, jūs toks žavus", "oi, jūs mane iš proto varote", "bučiuokite mane", "nebučiuokite manęs", "glamonėkite mane visą naktį", "aš jus dievinu"... Geriau vokiečių pornofilmą būčiau žiūrėjusi: krušliavos tiek pat, mažiau banalybių ir teksto. 

O svarbiausia, kad esmė ne sekse, o keršte. Baltą odą turintis vyriokas su aštuntadaliu juodaodžio krauju keršija už nužudytą savo brolį: dulkina ir žudo baltąsias merginas. Krauju nuplaukime rasizmą! Martinas Liuteris Kingas tikrai galvelę paglostytų už tokią knygą. Tai jau tikrai - kerštu išgydysime neapykantą...

B. Vian knygą parašė susilažinęs - per dešimt dienų. Na, parašė, laimėjo lažybas, ar bereikėjo ją išleist? Aš  nieko nebūčiau praradusi, jei rašytojas būtų įkišęs romaną į stalčių ir pamiršęs. Ačiū dievui, kad plona knyga, tai praradau tik kokį pusvalandį savo gyvenimo. Man nepatiko, bet nebūtinai nepatiks ir kitiems - kaip ten bebūtų, bet knyga papuola į klasikos sąrašus. 

 Mano įvertinimas: 1/5 

Leidykla: "Lietuvos ryto kolekcija"
Metai: 2006
Puslapių: 90
Knyga iš: antrų rankų
Kainavo: kelis litus

Komentarai

  1. Turbūt ir "Akies istorija" yra bjauri knygiūkštė?..
    Jei aklas žmogus skaito, nieko nepadarysi, visada yra tikimybė, kad praregės, bet kai aklas žmogus dar ir apžvelginėja - jau kiek blogiau.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...