Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

William Wharton "Paukštukas", arba Draugystė psichiatrijos ligoninėje

Oho! Po keistu viršeliu ir negirdėta leidykla slėpėsi perliukas - Williamo Whartono romanas "Paukštukas". Tai tarsi "Pragaro virtuvės vaikėzai" ir "Skrydis virš gegutės lizdo" kartu sudėjus. Jau džiaugiuosi, kad dalyvauju Knygų iššūkyje, nes, jei ne jis, manau, šios knygos skaitymas būtų nusikėlęs dar porai metų. Puikus ir pritrenkiantis romanas. Ploju rankomis ir manau, kad tai bus metų atradimas. 

Ne veltui knygos gale paminėtas Froidas - remiantis šia knyga galima parašyti visą psichologijos traktatą. Tačiau iš tiesų romano centre - paprasta, jaudinanti, nuoširdi dviejų berniukų draugystė. Labai skirtingų vaikų - kietuolio ir keistuolio - draugystė. Abu - savaip žalojami netikusių savo tėvų ir skurdžios vaikystės.

Sukurti labai įdomūs ir skirtingi personažai. Talentinga, šiuolaikiška, nenudailinta kalba. Daug psichologinių dalykėlių, suteikiančių pikantiškumo šiai knygai. Vienas veikėjas - padauža, kitas - su kuo aiškiausiai išreikštais autizmo spektro sindromais. Žinoma, knygoje net diagnozė nepaminėta - rašytojo vaizduotė sugebėjo sulipdyti tokius skirtingus veikėjus, o ligą paversti romantiška manija išmokti skraidyti.

Viskas puikiai supinta: praeitis-dabartis, prisiminimai-realybė, vaikystė-karas... Veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kur po karo atsiduria abu veikėjai.
Kyšteliu šaukštą košės Paukštukui prie veido. Jis tebežiūri man į akis, ne į košę. 
- Gerai, Paukštuk. Laikas pradėti virpinti sparnus ir pypsėti. Aš tuo netikiu. 
Jis nesujuda. <...>
- Klausyk, Paukštuk. Tas vyrukas suteikia man ypatingą progą pamaitinti tave. Išsižiok! Žinau, kad visas šis reikalas velniškai žeminantis, tačiau koks skirtumas, kas tave maitins, - jis ar aš. Jei ketini vaidinti bukagalvį paukštį, bent jau būk nuoseklus. Žinai, tu šiki ne kaip paukštis. Gali striksėti kiek panorėjęs, bet niekada iš čia neišskrisi. Tave šiame narve žada laikyti visą likusį gyvenimą!
Prisiminimai, realybė ir psichologinės problemos sunarpliotos taip gerai ir įtikinamai, kad pradedi įtarti, kad rašytojas pats yra buvęs kažkurioje barikadų pusėje. Ir iš tiesų - W. Whartonas tarnavo II pasauliniame kare inžineriniame dalinyje, buvo sužeistas (kaip ir romano herojus). Po karo baigė menus ir psichologiją, o romanas paremtas patirtimi, įgyta psichiatrijos ligoninėse.

W. Whartonas iš tiesų buvo tapytojas, ir pirmąjį savo romaną (tai ir buvo "Paukštukas") parašė jau peržengęs penkiasdešimtmetį. Ir po to sekė dar keliolika romanų bei prisiminimų knygų. Net pagal tris jo knygas buvo pastatyti filmai.

1984 metais buvo pastatytas ir "Paukštukas". Kažką panašaus į treilerį galima pažiūrėti čia arba čia. Viso filmo dar nežiūrėjau, bet iš epizodų, atsiliepimų ir bendro įspūdžio, rodos, žiūrėti verta.


Leidykla: "Presvika" 
Leidimo metai: 2004
Puslapių: 272
Originalo metai: 1978
Originalo pavadinimas: "Birdy"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.